Nacionalinėje dailės galerijoje surengta menininkų eskizų paroda „Pirmavaizdžiai: idėjos, eskizai, modeliai ir instrukcijos“ tapo vienu įdomiausių šio rudens meninių įvykių sostinėje.
Juk ne tik menotyrininkams ar konkurentams knieti pamatyti, ką menininkai slepia savo stalčiuose, kokie sumanymai buvo neįgyvendinti dėl finansų trūkumo, kokie nuskendo popierių šūsnyje vien todėl, kad dailininko vaizduotė nepaisė realaus pasaulio dėsnių.
Pasak parodos kuratoriaus Giedriaus Gulbino, kaip tik toks utopinis projektas ir pasufleravo parodos idėją. Vartydamas vieno menininko kūrybinį dosjė jis rado nedidelį eskizą, kuriame buvo siūloma didžiuliu akvariumu paversti vidinį Šiuolaikinio meno centro kiemelį, esantį antrame pastato aukšte.
„Tuomet nusprendžiau pasidomėti ir kitų menininkų utopinėmis idėjomis, neįgyvendintų eskizų archyvais“, – sakė G.Gulbinas.
Jis pasakojo, kad susidūrė su labai skirtingu įvairių kartų menininkų požiūriu į nerealizuotas idėjas. Vyresni kūrėjai jas kaupia, sukuria savitus idėjų dienoraščius. Kiti neįgyvendintus projektus tiesiog sunaikina. Tuo tarpu jaunosios kartos menininkai paprastai nekaupia, nesaugo savo eskizų, dažnai kuria ir nenusipiešę idėjos.
– Ar daug eskizų jums prireikia, kai imatės naujo darbo? – paklausiau vieno parodos dalyvių kauniečio skulptoriaus R.Antinio.
– Eskizų padarau apie šimtą, o gal net daugiau. Juk kai gauni naują užsakymą, jausmas būna panašus kaip kokiam išdykėliui susipažinus su mergaite. Kankina baisi nežinomybė: kaip pasisuks dabar gyvenimas, kaip su ja draugausi?
Kai pradedi galvoti apie naują darbą, pirmieji žingsniai ir kalbos apie tai su užsakovais, kuratoriais ar kolegomis būna labai smagūs. Užgriūva lavina sumanymų.
– Kaip iš tos gausybės pasirenkate vieną?
– Padeda kuratorius, draugai ir laikas, kuriam bėgant pats pamatai, kuris projektas buvo bevertis, nors kūrybinio šišo pagautas ir labai juo žavėjausi.
Pavyzdžiui, skulptūrai Neries pakrantėje eskizus piešiau daugiau kaip metus. Įgyvendinau „Puskalnį“, o keletą kitų dabar galite pamatyti parodoje.
Jų yra kur kas daugiau. Man pačiam labiausiai patiko miestas-laivas. Norėjau visą Vilnių paversti laivu, o jo irklus nuleisti į Nerį.
– Įdomu, kokia buvo pirma mintis? Juk jūsų eskizai labai įvairūs – stalas-suolas, meškerės, vežimo ratai skirtinguose krantuose.
– Mano sumanymas – sujungti abu upės krantus. Dar norėjau, kad tai būtų interaktyvus kūrinys, nes menas įdomus ir reikšmingas tik tada, kai išprovokuoja žiūrovo reakciją, sukelia įvairių minčių, žadina vaizduotę.
Mano galva, visi meno kūriniai – tik kabliukai, kurie turi paskatinti mąstyti tuos, kurie juos pamato.
Man svarbus procesas – tai, kaip tavo darbas laikui bėgant kinta. Pavyzdžiui, kai šviečia saulė, „Puskalnis“ atrodo vienaip, apsiniaukus – kitaip. Keičiasi metų laikai, keičiasi pro šalį einančių žmonių žiūrėjimo taškas, rakursas, krintantys šešėliai.
– Jūsų „Puskalnis“ nesukėlė tokių diskusijų kaip kartu atsiradusi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Tačiau iš visų trijų skulptūrų tai buvo pats brangiausias ir sudėtingiausias projektas?
– Taip. Tai iš tiesų labai sudėtingas inžinerinis statinys. Specialistams teko ir jo viduje esantį betoną, ir metalą labai tiksliai apskaičiuoti.
Man visada smagu iš naujo įsitikinti, kad žiūrėjimas pro vamzdį į kitą upės pusę gerokai pakeičia tą vaizdą. Jis ne toks, kokį matai plika akimi. Ten galioja savi optikos dėsniai.
– Kūrybinės idėjos ir sumanymai – kaip tik tie dalykai, kuriais menininkai ypač nemėgsta dalintis. Ar nesibaiminate, kad kolegos pasiskolins kurią nors jūsų idėjų?
– Man tėvas (žinomas skulptorius, populiariosios Palangos skulptūros „Eglė žalčių karalienė“ autorius Robertas Antinis (1898–1981). – Red.) visuomet sakydavo: „Baik svaidytis idėjomis, būk truputį santūresnis.“
Pažįstu nemažai gerų menininkų, net ir senų bičiulių, kurie nieko neįsileidžia į savo dirbtuvę. Nesakau, kad jie nepasitiki manimi, jie apskritai vengia ką nors įsileisti. Net durų neatidaro. (Juokiasi.)
– Vienas JAV menininkas stebėjosi, kad Lietuvoje žmonės užsuka į parodą ne pasimėgauti darbais ar pabendrauti su autoriumi, o tik pamedžioti technologinių ir plastinių idėjų. Ar jūs pritartumėte tokiai nuomonei?
– Jis įtarė, kad tie žmonės pradės daryti kažką panašaus? Na, turėčiau sutikti, kad tai visai įmanoma. Tačiau kažin ar kas galėtų pasinaudoti tomis idėjomis, kurias buvau sumanęs Neries krantinei. Juk jos skirtos konkrečiai vietai, kitur jų neįmanoma pritaikyti.
Dėl tos pačios priežasties absurdiškai skamba pasiūlymai V.Urbanavičiaus "Krantinės arką" perkelti kur nors kitur. Ji sukurta tam Neries šlaitui ir tam kontekstui. Tokį kūrinį perkelti kitur – tai jį sunaikinti.
– Nejaugi nėra nė vieno eskizo, kurį laikote toliau nuo smalsių akių?
– Gal koks ir yra, nors man tai nebūdinga. Kitas dalykas, kai vyksta konkursai. Tuomet tenka būti gerokai atidesniam.
Girdėjau, Lenkijoje yra nutikusi tragedija. Paskutinę naktį prieš projektų pateikimą kolega įsibrovė į kito menininko dirbtuvę ir nusižiūrėjo konkursinį modelį. O tas menininkas įsibrovėlį nužudė.
Kūrybinio mąstymo užkulisiai
Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje veikiančioje parodoje "Pirmavaizdžiai: idėjos, eskizai, modeliai ir instrukcijos" kviečiama pažvelgti už bekompromisio kūrybinio mąstymo kulisų.
Ekspozicijoje pristatomi nuo 8-to dešimtmečio iki šių dienų įvairių kartų Lietuvos menininkų kūrybiniai sumanymai-pirmavaizdžiai: tekstai, eskizai, modeliai ir instrukcijos. Šios kūrybinės raiškos priemonės parodos kuratorių G.Gulbiną sudomino kaip mažiausiai pavaldžios ekonominėms, politinėms ir kitoms aplinkybėms.
Ekspoziciją sudaro daugiau kaip 60 įvairių projektų. Į parodą atrinkti ne tik neįgyvendinti sumanymai ar įgyvendintų kūrinių eskizai, bet atskleidžiamos ir tos idėjos, kurias menininkai dar tik numato realizuoti ateityje.
Tarp parodos autorių daugiausia puikiai žinomi vyresnės ir viduriniosios kartos menininkai -- G.Akstinas, A.Andriuškevičius, Č.Lukenskas, R. Antinis, E.Rakauskaitė, E.Jansas, G.Makarevičius, A.Novickas, D.Liškevičius ar V. Ozarinskas. Tačiau yra ir tokių veteranų kaip K.Zimblytė (1933-1999), ir jaunosios kartos kūrėjų -- E.Narbutaitė, L.Stasiulytė, J.Laivys ar A.Gudaitis.
