– Kodėl kuriate būtent Telšiuose ir savo kūryboje tiek daug dėmesio skiriama žydų bei žemaičių istorijai?
– Gimiau 1950 m. Anykščiuose, ten baigiau vidurinę. Į Telšius atvykau studijuoti dailę. Vėliau, po studijų Taline, vėl sugrįžau į Telšius. Ir jau visam laikui, – dirbu dėstytoju VDA Telšių fakultete. Taigi, visą sąmoningo gyvenimo dalį esu šitame mieste. Kūrybos laukas sutampa su gyvenamos aplinkos studija. Duoklė Žemaitijos istorijai visiškai suprantama.
Tik vėliau sužinojau, kad žydų kultūrai Telšiai (žydiškai TELZ) buvo labai svarbus religinis ir kultūrinis centras. Pastaruoju metu, ypač 600 metų žemaičių krikšto jubiliejui, Telšiuose buvo sukurta daug naujų kūrinių, istorijos atminties ženklų. Tame procese yra ir mano dalis.
Manau, kad šitame gražiame fone išryškėja nepakankamas dėmesys žydiškajai paveldo daliai. Todėl kaip menininkas jaučiu sąžinės priekaištą ir pareigą puoselėti nepelnytai pamirštą, tačiau labai reikšmingą ateičiai žydų kultūrinį ir religinį paveldą.
– Kodėl dažnai nepripažįstame Lietuvos žydų istorijos sava? Ką prarandame jos atsisakydami?
– Lietuvių tauta yra maža ir visais laikais buvo įtakojama kitų didesnių tautų kultūrų (lenkų, rusų ir kitų). Todėl iš dalies suprantama ta baimė prarasti tautinį identitetą. Tačiau litvakų kultūros dalies eliminavimas labai skurdina visą Lietuvos kultūrą. Galėtume didžiuotis gausybe litvakų kilmės pasaulio įžymybių.
– Kaip manote, kodėl visuomenės požiūris į žydus ir žydiškumą dažnai būna neigiamas? Ar lietuviams trūksta tolerancijos kitataučiams?
– Manau, kad visų netolerancijos apsireiškimų priežastis yra tamsa, neišprusimas, ypač teologinis. Pasakymai „Lietuva – Marijos žemė“, „Žydai nukankino Kristų“ byloja to neišprusimo lygį.
Telšių žydų bendruomenė gyveno gana uždarą gyvenimą. Ješivos aplinkoje vyko aukšto lygio teologijos studijos, galbūt, ne visada suvokiamos vietinei aplinkai. Galbūt ir tai stiprino bendruomenių atskirtį. Reformaciją patyrusios valstybės žymiai tolerantiškesnės. Gilesnės Švento Rašto studijos leidžia lengviau suvokti glaudų judaizmo ir krikščionybės ryšį.
Manau, kad mūsų įstojimas į Europos Sąjungą sudaro galimybę būti atviresne visuomene, tuo pačiu ir tolerantiškesne. Kita nepasitikėjimo priežastis – Lietuva patyrė daug skaudžių okupacijų, kurios dažnai būdavo siejamos su atėjimu „svetimų“, suprask – kitataučių.
– Kokios reakcijos, kokio grįžtamojo ryšio tikitės, pristatydamas kūrinius, perteikiančius Telšių krašto žydų istoriją ir jų tautos tragediją?
– Esu menininkas, pedagogas ir manau, kaip auklėsime jaunimą, kokias formuosime pažiūras, kokį duosime reiškinių ir santykių suvokimą, tokią turėsime ateitį.
Esu krikščionis, mano pasaulėžiūros ir kūrybos „stuburas“ yra Šv. Raštas, padėjęs lengviau suvokti šiuo metu mūsų analizuojamą problemą. Biblijos studijos, ypač Senojo Testamento, padeda rasti atsakymus į gyvenime ir kūryboje iškylančius klausimus: kas tie žydai, iš kur jie atsirado Telšiuose ir ką jie čia veikė, kas buvo Ješiva, Javne, pagaliau, ir holokaustas.
Minėjau, kad netolerancijos ir iš jos išplaukiančių pasekmių priežastis yra tamsa. Todėl savo kūryba, nors truputėlį, viliuosi padauginti šviesos. Viliuosi, kad Telšiuose studijuojantis akademinis jaunimas šį tą sužinos apie kraštą, kuriame gyvena.
– Dvidešimties metalo plastikos objektų kolekcijoje „TELZ“ atskleidžiate krikščionybės ir judaizmo ryšį. Kodėl šių religijų, skirtingų bendruomenių dialogas toks svarbus?
– Projektą TELZ kūriau dvejus metus. Rinkdamas medžiagą, analizuodamas bendruomenių santykius patyriau ir supratau nesusikalbėjimo ir santykių nebuvimo pasekmes (ypač tai pastebiu šiuolaikinio pasaulio įvykių fone), todėl matau prasmę šios krypties savo veikloje.
– Rainių miškelyje palaidotų moterų ir merginų atminimą jau ženklina Jūsų sukurta keista ir įspūdinga memorialinė lenta. Kaip gimė tokio neįprasto sprendimo idėja?
– Telšių žydų švietimo sistemoje svarbią vietą užėmė mergaičių gimnazija Javne, turėjusi aukštą mokymo lygį, ypač teologijos studijų. Taip susiklostė, kad tarp nužudytųjų Rainių miškelyje merginų (moterų iki 30 metų) didžioji dalis buvo Javne gimnazijos mokinės ir absolventės. Taigi, ant buvusio Javne gimnazijos pastato padariau atminimo ženklą – metalo reljefą, bylojantį apie čia buvusią mokyklą ir tragiško likimo jos mokines.
– Ar planuojate sukurti daugiau memorialinių lentų ar kitų meninių objektų? Kokiems Telšių įvykiams ar asmenybėms jie bus skirti?
– Šiuo metu vykdau projektą „Skulptūrinės metalo plastikos kūrimas, įamžinant reikšmingiausius buvusios žydų bendruomenės statinius“. Projektas remiamas Kultūros ministerijos stipendija. Be minėto kūrinio, jau esančio ant Javne gimnazijos pastato, esu sumontavęs naują reljefinę plokštę ant Miesto Šulinio (yra toks naujas mažosios architektūros statinys senamiestyje), skirtą žydų bendruomenės atminčiai su nostalgišku žydų poeto Zvi Briko tekstu apie „mano miestelį, kurio jau nebėra“.
Šiuo metu planuoju sukurti laikiną konceptualios raiškos kūrinį ant buvusio Ješivos pastato lango. Laikiną todėl, kad žadama pastato rekonstrukcija. O tada jau – nuolatinį. Ir dar šiemet esu numatęs vieną darbą bendruomenės atminčiai, tik dar vieta tiksliai nenumatyta ir koncepcija iki galo nesuformuota.
Ateityje žadu įamžinti ryškesnes asmenybes. Padėti surasti informaciją apie jas žadėjo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė ponia Faina Kukliansky.
– Kur ir kokius Telšių žydų bendruomenę įamžinančius Jūsų darbus gali pamatyti besidomintys?
– Žydų bendruomenės atminčiai esu sukūręs 20 metalo plastikos objektų, ir beveik visi jie yra eksponuojami Tolerancijos centre, Vilniuje.
Telšiuose, be minėtų JAVNE ir Miesto Šulinio, yra dar trys miniatiūriniai portretiniai reljefai su „Amžinojo žydo“ simboliu: ant buvusios „kareivių“ sinagogos pastato (Aukštoji g. 3), ant Ješivos pastato (Iždinės g. 11) ir Turgaus aikštėje ant Maximos prekybos centro pastato.
– Savo darbus esate pristatęs Izraelyje, kaip jie buvo sutikti, kokių vertinimų sulaukėte?
– 2005 m. dalyvavau tarptautiniame medalių konkurse Izraelyje „H. K. Andersenui – 200“, kuriame laimėjau pagrindinę premiją. Taigi, buvau pakviestas į Tel Avivą. Apdovanojimo ceremonijos metu buvo parodyta filmuota medžiaga apie projektą TELZ, tą medžiagą rodžiau ir Tel Avive esančioje „Basis school of skulpture“. Atsiliepimai buvo palankūs.
– Prie Telšių žydų bendruomenės išsaugojimo prisideda ir Jūsų žmona Zita, į įvairius projektus įsitraukia ir VDA studentai. Papasakokite plačiau apie šią veiklą, įsimintiniausius projektus.
– Į Telšius keletą kartų iš Niujorko buvo atvykusi ponia Isabelė Rozenbaum (jos mama mokėsi Javne mergaičių gimnazijoje), kuri vykdė projektą su Telšių V. Borusevičiaus gimnazijos moksleiviais „Bat Kama At? Kiek tau metų“. Šis projektas skirtas žuvusių 500 mergaičių atminimui.
Ponia Isabelė kreipėsi į VDA Telšių fakulteto bendruomenę prisidėti prie šio projekto. Mano žmona Zita su savo studentėmis (aprangos ir mezgimo specialybės) atsiliepė į šį kvietimą, ir studentės sukūrė tekstilės kūrinius šia tema. Jų darbai buvo eksponuoti keliose vietose Telšiuose.
Vėliau prie projekto prisijungė ir mano vadovaujami metalo meno studijos studentai, sukurdami įdomių mažosios plastikos ir juvelyrikos kūrinių, kurie taip pat buvo pristatyti Telšių visuomenei.
– Kokį vaidmenį kitataučių istorijos išsaugojimui, kitų kultūrų pažinimui vaidina edukacija? Kaip vertinate tokius toleranciją jaunimo tarpe skatinančius projektus kaip „Beigelių krautuvėlė“?
– Tolerancijai puoselėti, manau, svarbiausia yra edukacija. Kiekvienoje kartoje turi vykti istorinės atminties pažinimas. Būtina vaikus supažindinti su neapykantos pasekmėmis, kurias patyrė vyresnioji karta. Jaunimas domisi savo etniniu paveldu, studijuoja kultūrą, simbolius, bet kartais atsiranda pseudomokslininkų ir tyrinėtojų, besistengiančių supriešinti tautas, kurstančių religinę nesantaiką, kaltinančių svetimtaučius lietuviškojo etnoso griovimu. Todėl labai džiaugiuosi ir žaviuosi jaunimo toleranciją skatinančiu „Beigelių krautuvėlės“ projektu.
– Dėkoju už pokalbį.
