Vos sutemus minių minios traukė per Mindaugo ir Žaliąjį tiltą. Prie Katedros ir Rotušės aikščių nusidriekė automobilių eilės. Pilies gatvė priminė Kaziuko mugės įkarštį. Prie visų Bernardinų sodo vartų dar gerokai prieš 19 valandą tyvuliavo žmonių jūra. Priversti palaukti stebėjosi, kodėl jiems tenka laukti, o pagaliau prasmukę į vidų kaip kokia devintoji banga ritosi nosies tiesumu nuo vieno parko galo iki kito.
Pasipiktinimą keitė puiki nuotaika
Akivaizdu, kad organizatoriai net neįsivaizdavo, kokia žmonių masė šiltą rudens vakarą plūstels žiūrėti šviesos atrakcijų. Tiesa, ir publika nelabai įsivaizdavo, ką ras Bernardinų sode. Nusiteikę, jog juos priblokš panašūs vaizdai kaip per „Kultūros naktį“ ant prezidentūros ar fejerverkų festivalis Vingio parke, dauguma nusivylė nieko panašaus neradę sode.
Įdomu, kad labiausiai nusivylė tie, kurie stengėsi į Bernardinų sodą patekti kuo anksčiau. Apie 20 valandą prie vartų žiūrovų srautą reguliavusių organizatorių dėka minia šiek tiek sumažėjo ir žmonės iš pagrindinių alėjų pasklido į pakraščius. Tuomet ir prasidėjo tikrasis festivalis. Tie, kurie į sodą atėjo maždaug tuo metu – tikrai neliko nusivylę.
Kokybiškos trimatės projekcijos sekė pasakas apie šios vietos ir jos medžių istoriją. Pasibaigus grūsčiai jų mielai klausėsi ir dideli, ir maži. Improvizuotas kino teatras atvėsino aistras, pakviesdamas prisėsti ant žolės. O apšviesti suoliukai nors ir nenustebino ypatingomis technikos naujovėmis, tačiau masino prisėsti ir pasvarstyti, kur dar reikėtų paieškoti šviesos siurprizų. Po baisaus pirmosios valandos erzelio įsivyravo „Kultūros naktį“ primenanti gera nuotaika ir žmonės staiga susivokė, kad jų niekas neverčia skubėti ir atrasti kuo daugiau pramogų.
Tiesa, iš vaikams skirtų pramogų turbūt pasiteisino tik piešimas ant įvairiomis spalvomis švytinčių ekranų. Jie buvo padengti smėliu ir kava, todėl piešti galima buvo tiesiog pirštu. Piešimo pastogėje viskas vyko gana taikiai, o štai prie šalia besisukančios karuselės galima buvo stebėti ne tik vaikų, bet ir jų tėvelių kovas dėl vietos ant arkliuko. Vienam ar keletui žiūrovų, tačiau tikrai ne dešimtims buvo skirti gana smagūs žaidimai ant vienuolyno sienų.
Šviesos žaidimai ir tikrai geras menas
Nė lašelio kartėlio šeštadienį nepatyrė tie, kurie patraukė ne į miesto centrą, o į antrąją šviesų festivalio vietą Pilaitėje. Arba ramiai pasivaikščioje po Bernardinų sodą nepatingėjo sėsti įmašiną ir nuvažiuoti į miesto pakraštį.
Tradicinio šviesų festivalio „Beepositive“ kūrėjai jau ne pirmus metus orientuojasi ne tiek į pramogas, kiek į meninius projektus, kurie susiję su šviesa. Atėjusius nuo Pilaitės prospekto pusės žiūrovus rajono prieigose pasitiko keistas vaiduoklių namas, kuris kas keletą minučių sušvisdavo vis kitos spalvos šviesa, o pirmajame jo aukšte žmonės klaidžiojo tarp keistų projekcijų ant plevėsuojančių medžiagų labirinto.
Nuo vaiduoklių namo iki pagrindinės aikštės, kurioje skambėjo gyva muzika ir 23 valandą buvo padegta medinė 6 metrų aukščio skulptūra, kelią rodė šviečiančių lempučių pynės, o aplinkui menininkai išdėstė apie pusšimtį pačių įvairiausių šviesos instaliacijų. Jų autoriai – ne tik lietuvių menininkai, bet ir žinomi Švedijos kūrėjai.
Tarp įspūdingiausių – žaliais lazeriais apšviesta didžiulių burbulų upė. Tačiau ne mažiau įdomūs buvo ir visai paprasti dalykai, pavyzdžiui, nuotraukos su dideliu išlaikymu, užfiksuodavusios publikos manipuliacijas su žibintuvėliu.
Po sumaišties Bernardinų sode ypač smagu buvo po vieną klaidžioti tarp medžių, stebėti įvairiomis švytinčiomis struktūromis papuoštas jų šakas ir dalintis įspūdžiais, sutikus pažįstamą, o gal ir visai nepažįstamą žmogų.
Pilaitės miškelyje pagaliau galima buvo galima suprasti, kodėl festivalio organizatoriai kvietė pasiimti žibintuvėlius ir pasipuošti rūbus švytinčiomis detalėmis. Jei Bernardinų sode visas tas puošmenas nustelbė bendras apšvietimas, tai Pilaitėje kiekviena apyrankė ar iš improvizuoto šalmo kyšanti šviečianti lazdelė tapo judančia šviesų misterijos dalimi.
Baigiamąjį vakaro akcentą – didžiulę, beveik pusvalandį degusią skulptūrą „Gyvybės medis“ taip pat galima įvertinti kaip vykusį meninį projektą. Ji nė kiek nepriminė įvairių liaudies švenčių metu deginamų šiaudinių konstrukcijų, kurios daug įspūdingiau atrodo iki akcijos pradžios nei jos metu ir dažniausiai sudega per kelias minutes kaip paprasta šieno kaugė. Neatsitiktinai „Gyvybės medį“ kūrusių menininkų grupė – garsiojo JAV meno festivalio „Degantis žmogus“ dalyviai.
