D.Ložytė ištikima sau – ji ir toliau gilinasi į žmogaus vidinį pasaulį, jo pojūčius, nuotaikas. „Kuždesys“, „Liūdesys“, „Nerimas“, „Drovumas“, Apglėbimas“, „Palaima“, „Bučinys“, „Artumas“, „Pilnatvė“ - žiūrovams nebūtina skaityti kūrinių pavadinimų. Ir taip lengvai pajusi, ką norėjo išreikšti autorė.
D.Ložytę puikiai pažįsta jos gerbėjai Klaipėdoje. Trumpai kirpti plaukai, poros sprindžių ilgio kaselė, ir vis ant dviračio – nesvarbu, ar tai šilta vasaros diena, ar lietingas vėjuotas ruduo.
Pasak menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės, tai – itin darbšti Klaipėdos kūrėja. Ant jos darbo stalo, dirbtuvių lentynose ar degimo krosnelėje nuolat gali aptikti naujausių kūrinių. O juos apžiūrėdamas svarstai: žemė, molis – tokia paprasta medžiaga, ir toks puikus rezultatas.
Plastiški D.Ložytės kūriniai spinduliuoja jaukumą, menotyrininkai atkreipia dėmesį į išskirtinę paviršių faktūrą, dekorą, subtilių tonų glazūrų spalvas.
Pernai D.Ložytei buvo skirta Klaipėdos savivaldybės meno ir kultūros stipendija. Ši paroda – tarsi ataskaita.
„Stipendija pravertė, jaučiausi laisva, nereikėjo sukti galvos, kaip užsidirbti pinigų, galėjau kurti ir tuo mėgautis, - sako parodos autorė. - Kai ateina laikas subrendusiai išnešiotai minčiai gimti – tai įvyksta be kančių, lyg upė tekėtų – laisvai ir palaimingai“.
Jos skulptūras gali atidaryti kaip indą, viduje saugoti meilės laiškus, papuošalus, gali pamerkti gėlę. Autorė mano, kad prireikus jas galima panaudoti ir kaip netradicines urnas.
„Jausenos“ - trečias autorės darbų darbų ciklas.
Pirmasis ciklas „Lėlės“ ir antrasis „Monos“ buvo gausūs detalių, spalvų, raštų.
„Galbūt net spalvų vertėtų atsisakyti; labai įdomu, kai nulipdai ir matai vienį, o kai įdedi spalvų, darbai jau kitaip prabyla“, - apie besikeičiančią savo darbų raišką svarsto D.Ložytė.
