Fotografijos išryškina kūrėjo interesų įvairovę, suprantamesnė tampa ir jo, kaip dailininko ar kompozitoriaus, kūryba. Be to, atskleidžiamas dar vienas, mažai žinomas ir menkai tyrinėtas, ilgą laiką nesvarbiu laikytas kūrybos aspektas. Anot menotyrininko Vytauto Landsbergio: „M.K.Čiurlionio palikimo visuma priklauso mums, paveldėjusiems, ir visos to palikimo dalys traktuotinos tolygiai pagal išliekamąją meninę vertę.“
Kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus seminaro dalyviams parengė pasakojimą apie meno pristatymo įvairovę, būdus suvokti ir pateikti, interpretuoti meno kūrinį iš įvairių – autoriaus, žiūrovo ar kritiko – pozicijų. Paskaitoje pranešėjas V. Poškus pristatė Lietuvoje ir užsienyje eksponuotą projektą „Meno terminalas“. Jame, naudojant kičo estetikos elementus, hiperbolizuojamos menotyros ir kuratorystės funkcijos: vertinimas, bendradarbiavimas, organizavimas, tyrimas.
I. Kazakevičiaus ir V. Poškaus sumanytas elektroninis žaidimas „Meno terminalas“ yra netradicinė interaktyvi kelionė po meno pasaulį, skirta net ir mažai žinių apie meną turinčiam lankytojui. I.Kazakevičius jau dešimtmetį dirba Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorium. Jis buvo vienas iš pirmosios nepriklausomos meno bienalės „Now Art Now Future“ organizatorių Lietuvoje (2005–2008 m.). Humanitarinių mokslų daktaras V.Poškus yra Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Kazio Varnelio namų-muziejaus vedėjas, publikuoja straipsnius Lietuvos kultūrinėje periodinėje spaudoje.
Toli nušuoliavo fotografija nuo dagerotipinių monokadrų XIX šimtmečio pirmoje pusėje iki skaitmeninių laikmenų mūsų dienomis, kai pasaulyje per dieną fotokameros mygtukas nuspaudžiamos iki 250 milijonų kartų. Tačiau vis atsiranda norinčių grįžti prie senosios analoginės fotografijos ir savaip ją pratęsti.
Tokiu keliu eina du kūrėjai – Kauno technologijos universiteto fotostudijos vadovas Robertas Misiukonis ir šios aukštosios mokyklos studentė Gintarė Žaltauskaitė. Savo darbus jie kuria cianotipijos būdu. Pasak menotyrininko Tomo Pabedinsko, tokios kūrybos rezultatai išlaiko vienetinio kūrinio žavesį, turi savotišką „aurą“. Nuotraukos atrodo „senoviškai“, lyg būtų nutapytos melsvu koloritu ir kiek „apipešiotos“. Tokia fotografija primena fotografijos jaunystę, kai fotomenininkai savo jausmus ir išgyvenimus bandė perteikti tapybiškomis fotografijų kompozicijomis. Apie savo kūrybos metodą kolegoms seminaro dalyviams papasakojo R.Misiukonis.
Nuo 2001 m. latvių fotomenininkas Alnis Stakle naudoja fotografiją dirbdamas ilgalaikiuose meno projektuose Latvijoje ir užsienyje. „Savo projektuose koncentruojuosi į vietas, kurios dėl pramonės suklestėjimo ir nuosmukio patyrė radikalių transformacijų. Pagrindinis mano darbo aspektas – posovietinės erdvės ir socialinių bei ekonominių transformacijų, atsiradusių žlugus Sovietų Sąjungai, tyrimas“, – sako jis.
Šie pokyčiai tiriami per kraštovaizdžio, kaip žmogaus veiklos produkto, prizmę. Naujausi kūrėjo projektai („Lost“, „Shangri-La“) sprendžia urbanizacijos ir globalizacijos problemas. Jis žiūri į miestą kaip į erdvę, kurią formuoja į vartojimą besiorientuojantis šiuolaikinis žmogus. Alnis Stakle (g. 1975 m.) turi Daugpilio universiteto meno švietimo daktaro laipsnį. Nuo 1998 m. jo darbai rodomi Latvijos meno muziejuose ir užsienio galerijose bei meno centruose nuo Rusijos iki Gvatemalos.
„Į fotografiją mane atvedė tėvo fotoaparatas „Leica M3“ ir „Henri Cartier-Bressono pasaulis“ – pirmoji mano pamatyta fotografijų knyga“, – sakė iš Graikijos atvykęs fotomenininkas Johnas Demos. Taip pat jį paveikė ir vasaros išvyka į Graikiją tuo metu, kai studijavo meno istoriją Čikagos universitete, eksponatai, kuriuos pamatė Meno institute, ir Ingmaro Bergmano filmai.
Per septyniolika mokytojavimo metų J.Demos parengė meno istorijos, humanitarinių mokslų, filosofijos ir fotografijos studijų kursus koledžų studentams. Todėl jis klausia savęs, kas esąs – menininkas, fotografas ar mokytojas? Vis dėlto prisipažįsta, kad fotografija jam yra antraeilė meno sritis. Ji neatveria sielos taip, kaip muzika, kuri esanti svarbiausias menas. Tačiau net ir būdama tokia ji gali praverti nedidelį langą į žmogaus egzistenciją.
„Savo dimensijomis fotografija gali suteikti mums galimybę pažvelgti į kitas mūsų pasaulio realybes, ir tai yra nuostabu“, – pabrėžė menininkas.
Vieną seminaro vakarą į neoficialų susitikimą su seminaro dalyviais buvo pakviestas ir šių eilučių autorius. Mūsų literatūros klasiko 300-ųjų gimimo metinių proga pasirinkau temą: „Nefotografuotas Kristijonas Donelaitis ir fotografija“. Karaliaučiaus universitetas XVIII amžiuje išleido du iškilius Europos intelektualus – Immanuelį Kantą (1724–1804) ir Kristijoną Donelaitį (1714–1780). Pirmasis paliko ryškų pėdsaką moderniojoje filosofijoje, antrasis lietuvių kalba sukūrė pasaulinio lygio poezijos šedevrą – poemą „Metai“.
Šis kūrinys yra labai fotografiškas, nes skaitant poemą prieš akis iškyla anų laikų vaizdai. Temai atskleisti pasitelkta Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių Bernardo Aleknavičiaus (knyga-fotoalbumas „Donelaitis ir mes“), Valentino Juraičio (serija „Nadruva. Donelaičio takais“) ir kitų fotografų kūryba.
Jei mūsų poezijos genijus minimas pasauliniu mastu, būdami Nidoje, taip arti Tolminkiemio, neturime jo pamiršti ir mes. Beje, K. Donelaitis jau buvo netoli fotografijos, nes mokėjo šlifuoti optinius stiklus ir net gebėjo pasidaryti mikroskopą. Praėjus 59 metams nuo jo mirties Paryžiuje, Prancūzijos mokslų akademijoje paskelbta apie fotografijos proceso išradimą.
Nida, 2014 09 18
