Aplanko peržiūrai galima pateikti iki dviejų serijų, ne daugiau kaip po 30 nuotraukų. Seminaro metu taip pat vyksta „Nida off“ programa. Tai savotiškas neformalus klubas, kuriame rodoma jaunųjų fotografų kūryba, mezgamos įdomios diskusijos. Lietuvos fotomenininkų sąjunga kvietė neseniai į fotografijos pasaulį įžengusius kūrėjus iš anksto siųsti elektroniniu paštu savo darbus peržiūroms. Autorius turėjo pateikti ne daugiau dešimties nuotraukų, sukurtų per pastaruosius dvejus metus. Iš geriausių fotografijų atrenkami autoriai, kurių darbai bus rodomi „Nida off“ peržiūrose.
Beveik šimtmetį fotografija buvo kuriama tik dviem spalvom – juoda ir balta – ir vadinta „nespalvota“. Šiais laikais iš fotokadrų į mūsų akis srūva tikra spalvų lavina. Tiesą pasakius, spalvos mus supo ir supa visur ir visada.
„Jas mes priimame kaip gerai suprantamą reiškinį ir net neįtariame jų poveikio mūsų gyvenime, todėl labai retai susimąstome apie spalvos fenomeno reikšmingumą ir sudėtingumą tyrinėjant spalvą kaip mokslo objektą“, - sakė Vilniaus dailės akademijos profesorė Danguolė Brogienė.
Netikėčiausi atspalviai atsiskleidžia nagrinėjant spalvų teoriją, spektro ratą, spalvų reikšmes, harmoniją ir jų derinimo principus. Menininkams (tarp jų – ir fotografams) labai svarbu nagrinėti spalvų asociacijas, perprasti jų įtaką žmogaus psichologijai, emocinei būsenai, sveikatai, spalvos poveikį erdvėje skirtingu metų laiku. Taigi spalva – galingas įrankis žmogaus ir gamtos rankose.
Profesorė D.Brogienė dėsto Akademijoje kostiumo kompoziciją ir projektavimą, spalvotyrą. Nuo 1982 m. surengė 16 personalinių parodų, dalyvavo 65 bendrose tekstilės parodose Lietuvoje ir užsienyje. Tekstilės kūrinius ir mažųjų formų miniatiūras-papuošalus kuria autorine ir gobeleno technika.
Tarytum pratęsdama profesorės mintis apie spalvų reikšmę, jauna fotomenininkė ir kino operatorė Kristina Sereikaitė pasidalino savo patirtimi, kaip naujosios technologijos keičia fotografijos ir video pasaulį su „Sony A7s“ aparatu.
Seminaro dalyvių visada laukiamos originalių įžvalgų nestokojančios šiauliečio menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio paskaitos. Jis tyrinėja postmoderniąją dailę, vizualiąją kultūrą, analizuoja ją plačiame šiuolaikinės kultūrologijos ir filosofijos kontekste.
V.Kinčinaičio nuomone, fotografijos raida per kelis pastaruosius dešimtmečius stebina netikėtais posūkiais, atradimais ir melancholija apgaubtais praradimais. Šias transformacijas nulemia fotografijos technikos raida ir vaizdo sampratos kaita. Tačiau įvairių laikotarpių fotografijos išlieka muziejų archyvuose, virtualiose duomenų bazėse. Todėl kartais įvyksta netikėtas vaizdų sąryšis – nauji atradimai prikelia pamirštas fotografijas ir naujai nušviečia jų vietą fotografijos istorijoje.
Taip atsitiko pasireiškus mobiliaisiais telefonais kuriamų ir internetu platinamų asmenukių („selfies“) proveržiui. Iš pradžių šis reiškinys kėlė pašaipą, vėliau buvo pažvelgta rimčiau į asmenukių prototipą – fotokabinų („Photobooth“, „Photomaton“) svarbą kultūros ir fotografijos meno raidai.
Nuo pirmos 1925 m. Niujorke pastatytos fotokabinos atsiradimo scenos žvaigždės, prostitutės, gatvių šlavėjai, jūreiviai, vienišiai ir meilužiai, vaikai ir menininkai sukūrė neįtikėtiną asmenukių galeriją, kurios kontekste portretinė fotografija ir mobiliųjų telefonų „selfiai“ vėl įgyja visai kitą reikšmę.
Po rytinių paskaitų nuolatinis Nidos fotomenininkų seminarų dalyvis, vilnietis Vytautas Daraškevičius pakvietė į savo darbų personalinę parodą „Tarp vandenų ir smėlynų“. Tai per ketvertą dešimtmečių sukurti įspūdingi Neringos fotopeizažai. O ir rodomi jie labai tinkamoje vietoje – Nobelio premijos laureato, vokiečių rašytojo Thomo Manno memorialiniame name-muziejuje.
Antroje savo paskaitoje svečias iš Budapešto Mihály Surányi pateikė plačią fotografijos retrospektyvą buvusiose socialistinėse šalyse. Praeitį pakeitė globalizacija kaip ekonomikos pagrindas ir liberalaus kapitalizmo reikalavimai - naujos rinkos poreikiai. Su jais sutapo skaitmeninio pasaulio atsiradimas kaip globalizacijos dalis. Atvirai rinkai būtinas judrumas, o geriausiai tai galima įgyvendinti per internetą. Konkurencijos erdvėje atsiranda nauji žaidėjai: galerijų savininkai, kuratoriai, užsienio profesionalai, privatūs kolekcininkai, užsienio institucijos, fondai.
Ką meno rinka reiškia įvairioms menininkų kartoms? Ar nekyla diskriminacija dėl amžiaus ar atsirandančio menininkų rėmimo? Nemažiau jautrus klausimas yra ir dėl paveldo reikšmės šiame kontekste: kokia jau sukaupto fotografijos paveldo vertė naujoje žaidimų aikštelėje?
Todėl natūralu susimąstyti, ar privalome aktyviai skatinti jaunąją kartą, o gal pirmiausia turėtume parodyti savo paveldą? Dėl to kyla aštrūs konfliktai tarp kartų: kas gaus didesnę paramos dalį ir kodėl? Ar galima kalbėti apie nacionalinę fotografiją XXI amžiuje? Kodėl pokaris, socialistinis paveldas yra tuo pat metu paskutinis nacionalinis paveldas? Štai čia iškyla labai svarbus nacionalinių institucijų vaidmuo išsaugant kolekcijas – mūsų istorijos dokumentus.
Trečiosios seminaro dienos akademinę dalį baigė Rusijos fotomenininko Nikolajaus Kulebiakino (g. 1959 m.) serijos „Nesustabdyta akimirka“ pristatymas. Pasak maskvietės menotyrininkės Viktorijos Musvik, tik žvilgtelėjus į šio autoriaus darbus gali pasirodyti, kad iškart pavyksta atsekti laiko klodą ir tą epochą, kada jis formavosi. Tai – aštuntojo ar devintojo dešimtmečių pradžios mėgėjų judėjimas. Svarbus tos epochos bruožas – oficialiosios ir neoficialiosios fotografijos atskyrimas.
Profesionalas, fotografuodamas „laikraščiui“, užsidirbdavo pragyvenimui, mėgėjas kurdavo atsiribodamas nuo kasdienybės falsifikavimo. Tai ne disidentiškumas, ne įnirtingas protestas ar spjūvis valdžiai į veidą, bet tylus protestas savo darbais „iš pažiūros žvaliems, o iš esmės apniukusiems“ (N.Kulebiakinas) melo ir nykios aplinkos vaizdiniams. Štai iš kur tas sąmoningas atsisakymas fiksuoti visuomeninę erdvę, raportų apie liaudies ūkio laimėjimus ir darbo pergales atsisakymas. Tai galima pasakyti ir apie daugelį anuometinės „lietuviškosios fotografijos mokyklos“ atstovų.
Nida, 2014 09 17
