Sostinės galerijoje „Vartai“ veikia Nacionalinės premijos laureato D.Narkevičiaus personalinė paroda „Skamba lyg XX amžiuje“. Tiesa, joje nepamatysime vieno populiariausių šio kūrėjo darbų – 2007 metais sukurto videofilmo „Aplankant Soliarį“, kuriame vaidino D.Banionis.
D.Narkevičius – vienas žinomiausių ir tarptautinėje meno scenoje labiausiai vertinamų Lietuvos kūrėjų. Jis šiemet švenčia 50-metį. Tačiau jo jubiliejinė paroda – ne retrospektyva. Modernistiškai pertvarkytoje „Vartų“ erdvėje žiūrovams pristatomi naujausi ir Lietuvoje mažai rodyti kūriniai.
Tarp jų – garso instaliacija „Matching the TU-144“, kuri primena septintajame XX a. dešimtmetyje vykusias Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, JAV ir Sovietų Sąjungos varžybas kuriant keleivinį viršgarsinį lėktuvą. Jas laimėjo sovietinis „Tupolev TU-144“.
– Lenkų filosofo ir fantasto Stanislawo Lemo knygoje ir Andrejaus Tarkovskio filme „Soliaris“ apmąstomas nuolat tobulėjančių technologijų pasaulis. Kodėl parodoje nėra šių kūrinių įkvėpto jūsų filmo „Aplankant Soliarį“, kuriame vaidino šviesaus atminimo D.Banionis?
– Jis jau ne kartą rodytas Lietuvoje. Tiesa, tai vienas populiariausių mano kūrinių. Per metus visos jo kopijos buvo nupirktos ir nusėdo įvairiose kolekcijose – ir privačiose, ir muziejų. Dar niekuomet nebuvau patyręs tokio susidomėjimo ir tokios neįtikėtinos sėkmės.
Ne vienas kino kritikas stebėjosi, kad aš išdrįsau liestis prie tokių neliečiamų dalykų kaip A.Tarkovskio „Soliaris“.
Tačiau tai nebuvo perdirbinys ar koks nors pasinaudojimas kultiniu filmu. Aš tiesiog ta tema sukūriau visai kitą, savo darbą. Nors D.Banioniui tas kūrinys turbūt nepasirodė labai aktualus.
– D.Banionis mėgdavo sakyti, kad jis visada daro viską, ko iš jo nori režisierius, net jei jo sumanymas nelabai aiškus. Ar jumis jis taip pat pasikliovė?
– Taip, nors iš pradžių D.Banionis labai atsikalbinėjo, bet galų gale atliko tai, ko aš prašiau. Jis buvo tikras profesionalas. Mane pribloškė jo plastika ir neįtikėtinas fotogeniškumas. Eina senukas, kuriam per 80 metų, o kiekvienas jo judesys tiesiog virte verda kadre.
Juk galima pasikviesti gražuolę ar energija trykštantį jaunuolį, bet po kelių sekundžių bus nuobodu žiūrėti į juos ekrane. O D.Banionis darėsi tik įdomesnis. Tiesiog neįtikėtinas, Dievo duotas ir paties aktoriaus išpuoselėtas talentas. Labai smagu buvo su juo dirbti.
Tiesa, aš jo neprašiau nieko ypatinga – tik po daugiau nei trisdešimties metų pertraukos vėl pabūti Krisu Kelvinu (pagrindiniu „Soliario“ herojumi. – Red.). O jis iš karto pareikalavo scenarijaus: ką reikės daryti, ką sakyti.
Kai pasakiau, kad nieko nereikės daryti, tik pabūti, D.Banionis iš pradžių buvo labai nepatenkintas, tačiau vis tiek susikaupė ir išbuvo tą laiką.
Jis net prisiminė, kaip A.Tarkovskio operatorius jį vaikė per filmavimą. Tad pamaniau, kad tas mūsų sumanymas jam vis dėlto priminė anuos laikus. (Juokiasi.)
– Ar jums D.Banionis, kaip aktorius, patiko nuo pat vaikystės?
– Man jis buvo tarsi sovietinis Marlonas Brando. Užtenka pamatyti vien D.Banionio veidą ir per jį ateina visa kino istorija. Galima pavadinti ją sovietine, bet pirmiausia tai yra kino meno istorija. Buvau labai laimingas, kad jis sutiko dirbti su manimi.
Jo dėka galėjau tiesiogiai prisiliesti prie tos istorijos. Aktoriaus veidas tarsi keliauja per dešimtmečius ir atveria skirtingus tų epochų interpretavimo būdus, kurie yra Rusijoje ar Vakarų Europoje. Ir jie susitinka tame vaizdinyje.
Jis buvo tarsi vaizdinis viso mano sumanymo raktas, nes be jo to padaryti nebūtų buvę įmanoma.
– Kodėl jubiliejaus proga nesurengėte išsamios retrospektyvos? Juk monitoriuose buvo galima parodyti visus jūsų sukurtus filmus?
– Retrospektyva „Vartuose“ nebūtų tilpusi. Vien filmų yra pora dešimčių. Negaliu jų rodyti mažame ekrane, jei jie buvo skirti dideliam.
Nemažai mano darbų yra nupirkę įvairūs muziejai ar privatūs kolekcininkai. Dokumentuose nurodyta, kaip vienas ar kitas darbas turi būti rodomas. Jei elgčiausi kitaip, būčiau nesuprastas.
– Kaip jums pavyko padaryti tokią sėkmingą tarptautinę karjerą? Jūsų kūrinius perka muziejai ir kolekcininkai, o šią vasarą filmas „Gyvenimo vaidmuo“, kurį galima pamatyti ir šioje parodoje, buvo gana ilgai rodomas Londono muziejuje „Tate Modern“.
– Modernizmas – tarptautinis meninis judėjimas, o gal ir ryškiausias viso praėjusio amžiaus ženklas. O aš kaip tik jį ir tyrinėju. Ieškau tipiškų modernybės vaizdų, likusių iš sovietinės Lietuvos.
Praėjusio amžiaus 10-jo dešimtmečio viduryje jų radau daug. Tiesa, vizualiuosiuose menuose modernizmas buvo suvaržytas, tačiau architektūroje, planuojant miestus, muzikoje, dizaine jis galėjo reikštis laisviau.
Gal tie paradoksalūs modernistiniai užmojai ir padėjo vakariečiams lengviau suprasti mano filmus.
Tiesa, jie į tai žiūrėjo daugiau kaip į egzotišką praeitį.
Nors aš visuomet įtariau, kad daugelis praeityje sukurtų formų gali pasikartoti ateityje, vėl tapti aktualios. Deja, bet filmo „Nesprogusios bombos poveikis“ aktualumą šiandien patvirtina įvykiai kaimyninėse šalyse.
– Domėjimasis modernizmu paskatino jus tyrinėti ir to meto kūrybos priemones – skulptūrą, fotografiją, kiną, garsą?
– Mane visada domino kūrėjo ir jo naudojamų technologijų santykis. Parodoje eksponuojamas bronzinis kamuolys – tai tarsi skulptūra po skulptūros. Skulptūros refleksija, kurioje bronza naudojama taip, kaip tradicinėje skulptūroje ji nebuvo naudojama.
Dar niekuomet technologijos nesikeitė taip sparčiai. 35 milimetrų kino juosta buvo naudojama daugelį dešimtmečių. O dabar skaitmeninė technologija kinta kasmet ar net kas mėnesį.
Viršgarsinis technologijų vystymosi greitis tampa destruktyvus. Mes nebegalime to judėjimo nei normaliai pajusti, nei suvokti.
Mano kūrybos pradžioje tie esminiai pokyčiai dar tik prasidėjo. Ir man atrodė, kad visa tai, ko tuojau nebeliks, būtina apmąstyti. Juk celiulioidinė juosta buvo gerokai kokybiškesnis kino kūrimo būdas nei skaitmeninis įrašas.
– Jūsų darbuose dažnai narpliojama vaizdo, garso, fotografijos kokybės tema. Ar tyčia stengiatės pabrėžti tai, kad žmonės vis mažiau dėmesio skiria gyvenimo, maisto ir meno kokybei?
– Taip. Todėl parodoje sugrąžinu „gerą garsą“. Žmonės dabar žiūri HD vaizdus visai plokščiuose monitoriuose. Tai kokia jų viduje gali būti akustinė sistema? Ypač prasta.
Jau nekalbant apie tai, kad beveik 90 procentų muzikos šiandien skamba per mobiliuosius telefonus. Ir net tuomet, kai telefonai turi galimybę atkurti visai neblogą garsą, dauguma žmonių jo negirdi, nes naudojasi nemokamai pridedamomis pigiomis prastomis ausinėmis.
Dėl technologinės pažangos atsiranda vadinamasis lotechas. Aukštosios technologijos daugina žemąsias. Nors vaizdo ir garso kokybė nuolat gerėja, dauguma žmonių tenkinasi tiesiog neįtikėtinai prastos kokybės garsu ar vaizdu.
Todėl kokį nors 1960 metais Latvijoje surinktą radijo imtuvą galima drąsiai pavadinti šedevru, kai palygini, kaip jame skambėjo operos arija ir kaip šiandien ji skamba per populiariausius ausinukus.
D.Narkevičiaus kūriniais domisi garsūs muziejai
* Medijų menininkas D.Narkevičius gimė 1964 m. Utenoje, šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.
* 1992 m. Vilniaus dailės akademijoje baigęs skulptūros studijas jis metams išvyko studijuoti į Londoną. Nuo 2013 m. – Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros dėstytojas.
* 2001 ir 2003 m. kūrėjas atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje.
* D.Narkevičius – vienas labiausiai tarptautinėje šiuolaikinio meno scenoje pripažintų Lietuvos menininkų. 2008 m. jis pelnė prestižinį šiuolaikinio meno apdovanojimą – Amsterdame (Olandija) teikiamą Vincento van Gogho premiją. Tais pačiais metais jo kūryba įvertinta ir Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
* Menininkas dalyvavo parodose „Manifesta 2“ ir „Manifesta 10“, taip pat San Paulo, Stambulo, Busano ir Gvangdžou šiuolaikinio meno bienalėse, Miunsterio skulptūros projekte, tarptautiniuose Roterdamo, Oberhauzeno, Berlyno kino festivaliuose.
* Menininko kūrinių yra įsigijusios stambios privačios ir valstybinės kolekcijos, tarp jų Moderniojo meno muziejus (MoMa) Niujorke, „Tate Modern“ muziejus Londone, Karalienės Sofios nacionalinis muziejus Madride, moderniojo meno muziejus „Louisiana“ Kopenhagoje, Prancūzijos nacionalinė kolekcija ir daugelis kitų.
