Lietuvos fotografijos raidoje galima rasti ne vieną pavyzdį apie vis kitokį fotografų požiūrį į skirtingas visuomenės grupes. Skirtingų gyvenimo aplinkybių vienijamas socialines bendruomenes fotografavo įvairių kartų fotografai. Tačiau, nepaisant autorių savitumo, daugelio jų kūrybinę poziciją galima apibendrinti kaip stebėtojo, kuriančio individualią ir subjektyvią tam tikros visuomenės grupės reprezentaciją.
Toks fotografo ir jo įamžinamos visuomenės grupės santykis iš esmės keičiasi kai kuriuose šiandieniuose fotografijos ar tarpdisciplininio, socialiai angažuoto meno projektuose. Juose autorius atsisako subjektyvaus stebėtojo pozicijos ir siekia bendradarbiavimo su fotografuojama grupe, jai perleisdamas dalį autorystės. Kinta ir kūrinio statusas – fotografijų serija šiuo atveju nėra vien meno objektas, bet ir priežastis komunikuoti tarp skirtingų visuomenės grupių, galimas pagrindas geresniam jų tarpusavio supratimui. Tokia kūryba žiūrovą dažnai pasiekia ne muziejuose ar galerijose, bet viešosiose erdvėse, kur gali išprovokuoti dialogą tarp skirtingų visuomenės grupių.
Šie pokyčiai paskaitoje buvo aptariami analizuojant neseniai lietuvių ir užsienio autorių įgyvendintus projektus. Tai – Donato Stankevičiaus su kolegomis iš Didžiosios Britanijos kurta fotografijų serija apie jaunų kalinių meninių gebėjimų skatinimą iš projekto „Made Corrections“ („Padarytos pataisos“) ir tęstinis jo darbas „Perpardavimas“. Taip pat aptarta Tomo Pabedinsko ir antropologės Rasos Pranskevičiūtės projekto „Subkultūra“ ekspozicija Kauno gatvės meno festivalyje „Nykoka“.
Menotyrininkė dr. Agnė Narušytė tyrinėja šiuolaikinę fotografiją ir jos sąsajas su filosofija, istorija, daile. Ji teigia, kad anksčiau autoriui kildavęs klausimas, koks yra jo fotografijos (meno kūrinio) siunčiamas pranešimas. Perskaityti tikrąjį, menininko sumanytą, bet medijos ir atsitiktinumo pakoreguotą pranešimą buvo vaizdo suvokėjo užduotis. Kiek aiškus ir svarus tas pranešimas, lėmė meno kūrinio vertę.
Vaizdai per simbolius ir nuorodas į žinomus pasakojimus kalbėjo žmonėms, burdami juos į suvokėjų bendruomenes. Kai šias vaizdo funkcijas pasisavino verslas ir ideologija, fotografija tapo propagandos sraigteliu. Galbūt todėl, mąstydami apie vaizdą, kai kurie filosofai siūlo siekti priešingo dalyko – nežinomybės, kuri išjudina vaizduotę. Tai sunkiau padaryti nei atrodo, nes reikėtų atsisakyti aiškaus pranešimo teikiamos simbolinės (ir ne tik) naudos.
Be to, kuriant vaizdą vis peršasi stereotipai, pirmavaizdžiai ir meninės klišės, stumdami jį žinomybės link. Štai kodėl Agnė Narušytė seminarui pasirinko temą „Kaip užauginti nežinomybę fotografijoje: šiuolaikinės vaizdo filosofijos pamokos“. Savo teiginius menotyrininkė rėmė Anglijos, Estijos, Lietuvos ir kitų šalių fotografijos meno pavyzdžiais. Tarp jų buvo ir Gintauto Trimako serija „Išėjimai“ apie kelias dešimtis vedančių į jūrą laiptelių ir apie nuo jų pamatytus Baltijos vaizdus. Plačiau apie savo senovine kamera analoginiu būdu padarytas fotografijas papasakojo pats kūrėjas.
Svečias iš Vengrijos, „Nessim“ galerijos įkūrėjas ir vadovas Mihály Surányi, pasitelkęs per šimtą reprodukcijų, skleidė savo šalies praeities ir dabarties fotografijos temas. Jis sakė: „Mane traukia skaitmeninimo poveikis fotografijai, jos galimybės kaip įrankio tapatybėms kurti, fotografijos vaidmuo buvusiose socializmo šalyse. Į mano interesų ratą patenka ir santykis tarp fotografijos kalbos ir vizualinės tradicijos, taip pat fotografijos reikšmė Viduriniuosiuose Rytuose“. Kaip „Nessim“ galerijos direktorius, Mihály Surányi atstovauja šiuolaikiniams Vengrijos fotografams ir stengiasi parodyti visuomenei įvairius menininkus.
Didžiuliame „Agilos“ kultūros centro ekrane vienas kitą keičia įspūdingi ispanų fotografo Davido Jiménezo darbai iš serijos „Žaisti su nematomu“. Juose, pasak madridiečio kritiko ir eseisto Alejandro Castellote, nėra akivaizdaus dėmesio objekto, čia tarsi mėgaujamasi kažkokiu bendrystės kodu, kuris žiūrovui persiunčiamas tiktai po ilgai trunkančio stebėjimo. Fotografijos, kurios nepateikia jokių įrodymų, tačiau jų gebėjimas jaudinti suteikia kasdieniams daiktams poetinę aurą.
Jo vaizdai iškyla iš ramaus tylos balso. Žiūrint į kiekvieną atskirai, jie atrodo atsitiktiniai, bet jo kūryba kaip visuma parodo privačią sintaksę, kuri yra nuosekli ir pažįstama. Laikas nėra minimas, tačiau jo nebuvimas keičia scenas, kurias jis fotografuoja matomomis atminties mutacijomis.
„D.Jiménezas naudoja mediumą ir tautologijai, ir fotografijai, siekdamas suformuoti semantinę kilpą, kuri leidžia atskleisti tai, kas neapčiuopiama. Galiausiai visos jo fotografijos kalba apie jį patį, metaforiškai jį pavaizduodamos ir kartu leisdamos mums atgaivinti tas mūsų pačių prisiminimų skeveldras, kurias atminties hierarchija sudėliojo kažkur atskirai nuo mūsų sąmonės ir mūsų verbalinių išraiškų“, - sako Alejandro Castellote.
Davidas Jiménezas gimė 1970 m. Sevilijoje, šiuo metu gyvena ir dirba Madride. Yra sukūręs įvairiausių personalinių darbų, kuriuos pateikia knygose, parodose ir audiovizualinėse priemonėse visoje Ispanijoje ir užsienyje. Yra surengęs savo darbų parodas Roterdame, Arlyje, Tulūzoje, Turine, Atėnuose, Seule, Bogotoje ir kituose miestuose, taip pat ir įvairiose Ispanijos vietose.
Nida, 2014 09 16
