Skambant paskutiniams festivalio „Vilnius Street Art“ akordams jau galima įvertinti, kaip pasikeitė kai kurios Vilniaus erdvės. Viena jų – Profsąjungų rūmai, kurių kolonos virto industrinėmis džiunglėmis. Piešinį ant Profsąjungų rūmų sukūręs gatvės menininkas iš Lenkijos Mariuszas Waras, geriau žinomas M-City slapyvardžiu, jau įtraukė jį į mėgstamiausių savų darbų sąrašą.
– Kaip susidomėjote gatvės menu?
– O, tai buvo labai seniai... Gal prieš aštuoniolika ar dvidešimt metų, kai Lenkijoje, savo gimtajame mieste Gdynėje, pamačiau kelis piešinius. Tai buvo panašu į grafikos darbus ar grafičius, tačiau ne tokius, kokius mes įpratę matyti. Tie darbai buvo lyg iš kokio nepriklausomo laikraščio ir skirti žmonėms, kurie buvo nusiteikę prieš tuo metu vyravusią politinę situaciją, prieš komunizmą.
– Kada pirmą kartą piešėte viešoje erdvėje ir kur?
– Gerai neatsimenu, nes tai buvo labai seniai. Tikriausiai pirmaisiais savo darbais gatvėje galėčiau laikyti lenkų dailininko Zdislawo Beksinski paveikslų kopijas.
– Žinau, kad esate lektoriaus asistentas Gdansko dailės akademijoje...
– Taip, tačiau ne visai. Aš paskaitų neskaitau, o tik padedu tapybos profesoriui, kuris yra atsakingas už studentų diplominius darbus. Aišku, bendrauju ir su studentais, ypač jei jiems kyla kokių nors problemų.
–Tačiau vis tiek esate ragavę akademinio gyvenimo, baigėte grafiką toje pačios dailės akademijoje. Kaip gyvenimas universitete dera su gyvenimu gatvėje? Ar tai labai skirtingos erdvės?
– Visiškai ne, tos erdvės man labai panašios. Tikriausiai dėl meno, nes jis ištirpdo ribą tarp akademinio pasaulio ir gatvės.
– Pasaulyje esate gerai žinomas dėl savo industrinės tematikos darbų. Ar kartais piešiate ką nors kitokio?
– Ne. Kartais idėja popieriuje gal ir būna kitokia, tačiau visi mano darbai vienaip ar kitaip susiję su miestu, industrine tematika: gamyklomis, tuneliais, lėktuvais, chaosu.
– Ar jums yra svarbu, kur dirbti, ant kokios sienos piešti?
– Žinoma. Man patinka didelės sienos. Tačiau kai keliauji po pasaulį, išmoksti prisitaikyti. Dar galėčiau pridurti, kad man patinka ne tik didelės sienos, bet ir keistos erdvės. Kad ir ši, Vilniuje. Ant tokių pastatų piešti tenka tikrai nedažnai. Juk reikia krūvos leidimų, be to, tu pažeidi pastato vientisumą, jo stilių. Man tai atrodo beprotiška, tačiau labai įdomu.
– Kaip atrodo jūsų darbo aplinka? Ar erzina žiūrovai?
– Kai pieši, aplinkui nuolat sukiojasi kokie nors žmonės: pradedant žurnalistais, baigiant paprastais praeiviais. Tai beveik kaip teatras, tačiau aktorius ne aš, o siena, ant kurios piešiu. Aš dažniausiu stoviu nugara į žiūrovus, todėl man nelabai rūpi, kas darosi aplinkui.
– Į „Vilnius Street Art“ festivalį atvažiavote tiesiai iš kito festivalio – „Nuart“ Norvegijoje. Ką ten darėte?
– Ten aš piešiau ant laivo. Tai buvo didžiulis laivas. Šis darbas taip pat buvo labai įdomus. Įdomu, kai tenka piešti ne ant lygaus paviršiaus.
– Tai reiškia, kad jums patinka iššūkiai?
– Tikriausiai. Tai net šiek tiek panašu į ekstremalų sportą: tenka pakilti labai aukštai, naudotis keltuvus ir panašiai.
– Kokias technikas naudojate savo darbuose?
– Aš naudoju trafaretus. Pačioje pradžioje išsikarpau daugybę trafaretų. Jie tarsi lego kaladėlės, kurias jungi ant sienos.
– O kokias spalvas dažniausiai naudojate?
– Juodą ir baltą, kaip grafikos darbuose. Kartais, žinoma, panaudoju ir kokią vieną spalvą šalia juodos ir baltos derinio. Tačiau mano darbai nėra koks nors paveikslas. Jie tarsi iliustracijos arba grafikos darbai.
– Ar turi savo mėgstamiausią gatvės menininką?
– Neturiu, nes jie labai greitai keičiasi. Žinoma, turiu daug draugų gatvės menininkų ir visi mes esame lyg šeima. Ir daugumos darbai man išties patinka. Tačiau nėra taip, kad man patiktų viskas.
– O ką manote apie Lietuvos gatvės menininkus, pavyzdžiui, apie Ernestą Zacharevičių?
– Manau, kad jis šaunus. Ernestas turi savo stilių, jo darbai labai skiriasi nuo to, ką daro dauguma. Ir man atrodo, kad savo darbais jis visuomet nori ir turi ką pasakyti. Tai nėra tiesiog iliustracijos. O apie kitus kalbėti nelabai galiu.
– Ar grafičiai – taip pat gatvės menas?
– Taip, tačiau tai labai skiriasi nuo to, ką darau aš. Tai visai kita kultūra. Tačiau aš mėgstu grafičius, ypač kai jie būna gražūs ir dera su aplinka.
– Ką manote apie žmones, kurie gatvės meną laiko tepliojimu ant sienų?
– Tai normalu. Visada gerai, kai yra kitaip manančių žmonių. Suprantu tuos žmones, kurie nemėgsta gatvės meno. Dažniausiai man tenka dirbti kituose miestuose: aš kažką nupiešiu, išvažiuoju namo ir palieku savo darbą. O žmonės, kurie ten gyvena, galbūt kasdien mato mano piešinį ir jiems jis nesiderina su jų gyvenama aplinka ar panašiai.
– Piešiniai ant sienų nėra amžini. Jums rūpi, kas nutinka su jūsų darbais?
– Ne, nelabai. Man tenka nupiešti jų labai daug, todėl visų net gerai neatsimenu.
– Galėtumėte išvardinti, pavyzdžiui, penkis geriausius ar įdomiausius savo darbus?
– Geras klausimas, nes daugumos tikrai neatsimenu. Tačiau prie įdomiausių priskirčiau aukščiausią sieną, ant kurios man yra tekę piešti, Bristolyje ir ilgiausią sieną Los Andžele.
– O Profsąjungų rūmai Vilniuje?
– O, tikrai taip. Ir dar laivas Norvegijoje.
– Ar siekiate savo darbais ką nors pasakyti kitiems?
– Kartais taip, o kartais ne. Čia panašiai kaip su tais žmonėmis, kurie mėgsta gatvės meną ir kurie – ne. Daugybėje miestų, kur yra mano darbų, žmonės negali manęs paklausti, ką aš norėjau pasakyti ar parodyti, todėl jiems reikia atrasti savo prasmes ir savaip interpretuoti.
– O kaip dėl šio darbo Vilniuje?
– Na, tos kolonos yra tarsi medžiai, visas piešinys – lyg industrinės džiunglės. Galbūt tai nėra labai teigiamas darbas.
– Ar turėjote laiko pasivaikščioti po Vilnių?
– Kai Vilniuje buvau prieš dešimt metų, pasivaikščiojau. Šį kartą neturėjau laiko.
– O tai, ką pamatėte, ar patiko?
– Taip. Ypač patiko vieta, kur turėjau dirbti. Nuo Profsąjungų rūmų kalno labai puikiai matosi miestas. Šaunu, kai per pertraukėles galėdavau prisėsti ant pievutės ir žvalgytis.
– O ką manote apie lietuvių ir lenkų santykius?
– Manau, kad iš tiesų jie geri. Žinoma, per televiziją rodo, kad vis iškyla visokių problemų, tačiau paprastam bendravimui, manau, tai netrukdo. Tuo įsitikinau būdamas čia, Vilniuje. Be to, mano senelis – pusiau lietuvis. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis ėjo į mokyklą Vilniuje.
– Ar menininkas turėtų savo darbuose kalbėti apie visuomenei svarbius dalykus?
– Jei jam rūpi, tai žinoma. Kodėl gi ne? Dauguma menininkų labai jautriai reaguoja į socialinius ir politinius pokyčius ir jų balsas, kai jie apie tai kalba, yra labai garsus. Tačiau žmonės menininkus laiko truputį išprotėjusiais ir viską, ką jie daro, laiko tos beprotybės rezultatu. Tad menas taip ir lieka tik menu.
