Vincentas van Goghas – slaptas genijaus gyvenimas

Per savo neilgą kūrybinę karjerą Vincentas van Gogas sukūrė neįtikėtinai daug vertingų kūrinių – virš 850 drobių ir bemaž 1300 darbų ant popieriaus.  Jo paveikslai šiandien – vieni brangiausių ir labiausiai geidžiamų bet kuriame meno vertybių aukcione.

Multimedijos ekspozicijoje pristatomus genijaus kūrinius galima pamatyti iki balandžio 30 d. pirmame PLC „Panorama“ aukšte, kasdien nuo 10 iki 21 val. Bilietus į parodą galima įsigyti parodos kasoje ir internetu.

Prieš keliaujant į parodą verta daugiau sužinoti apie V. van Gogho gyvenimą ir kūrybą.  Siūlome ištrauką iš „Gimtojo žodžio“ išleistos knygos „Slapti didžiųjų dailininkų gyvenimai“

VINSENTAS VAN GOGAS

Zodiako ženklas: Avinas

Tautybė: olandas

Įžymus darbas: „Žvaigždėta naktis“ (1889)

Technika: aliejus, drobė

Stilius: postimpresionistas

Pamatyk pats: Moderniojo meno muziejuje Niujorke

Citata: „Niekaip negaliu parduoti savo paveikslų, tačiau ateis laikas, kai žmonės supras, kad jie verti daugiau nei dažai.“ Sunku sušvelninti mažai kam žinomas Vinsento van Gogo gyvenimo kančias. Jis blaškėsi nuo vienos tragedijos prie kitos – prarasti darbai, žlugusi profesinė veikla, sudėtingi santykiai. Per visą savo, kaip menininko, karjerą jis pardavė tik vieną paveikslą ir galiausiai nusižudė. Vis dėlto šiandien jo menas pripažįstamas visame pasaulyje.

Taip pat sunku suderinti depresijos apimtą žmogų ir jo gyvus darbus. Per skausmingai trumpą kūrybos laikotarpį – tik aštuonerius metus – van Gogas visiškai pakeitė meną. Atrodo, kad jo spalvos veržiasi iš drobės. Nuostabūs mėlyni, sodrūs žali ir švytintys geltoni atspalviai – van Gogo paletė niekada nesiliauna stebinusi.

Vinsentas Vilemas van Gogas buvo vyriausias išgyvenęs kalvinistų pastoriaus Teodoro van Gogo ir jo žmonos Anos Kornelijos sūnus. Iš kitų penkių vaikų Vinsentas artimiausiai bendravo su Teo. Jis anksti susidomėjo menu – jo pardavimu, o ne tapymu – ir sulaukęs penkiolikos pradėjo dirbti prekeiviu „Goupil and Co“, skyriuje, kuriam vadovavo vienas jo dėdžių. 1873 m. darbdaviai išsiuntė jį į Londono skyrių, tačiau greitai pamatė, kad Vinsentą blaško religinės aistros, sukeltos evangelistų judėjimo, kuris buvo apėmęs Angliją. Paskui jis buvo perkeltas į Paryžių, kur, užuot pardavinėjęs klientams paveikslus, jiems pamokslavo. 1876 m. kovą buvo atleistas.

Į atleidimą van Gogas žiūrėjo su nederamu entuziazmu ir grįžo į Angliją, kad taptų misionieriumi. Vis dėlto kai per Kalėdas aplankė šeimą, tėvai reikalavo, kad jis liktų Nyderlanduose ir stotų į kunigų seminariją. Norėdamas išlaikyti stojamąjį egzaminą, Vinsentas turėjo pasimokyti lotynų ir graikų kalbų. Jis ėmė maištauti. Kuo mirusios kalbos susijusios su pagalba vargšams? Šeima jį užrašė į evangelikų akademiją. Van Gogas ją lankė kelis mėnesius, kol fakulteto personalas pranešė, kad jo ugningas temperamentas netinka misionieriaus darbui. „Na ir kas“, – tarė van Gogas ir vis tiek išvyko dirbti misionieriumi. Jis persikėlė į siaubingai skurdžią anglies kasyklą, kur gyveno su angliakasiais ir jiems pamokslavo, prastai maitinosi ir rengėsi skarmalais. Jei Teo jam nebūtų atsiuntęs bent šiek tiek pinigų, būtų badavęs.

Nors pats van Gogas vargiai tai suprato, per dvejus metus, praleistus su angliakasiais, jo pomėgiai pasikeitė. Jis ėmė nemėgti organizuotos religijos, nes ši nedarė nieko, kad padėtų patiems skurdžiausiems. Taip pat jis pradėjo piešti ir praleisdavo valandų valandas kopijuodamas Teo atsiųstas graviūras. 1880-aisiais dvidešimt septynerių metų vyras atsisakė religijos ir pradėjo menininko gyvenimą.

Vis dėlto jis buvo tas pats žmogus – vis dar nenorintis laikytis tradicijų, – todėl mėginimas įstoti į meno akademiją baigėsi nesėkmingai. Jis grįžo į tėvų namus kaime, kur tėvo parapijiečius pribloškė purvinais drabužiais ir keistu elgesiu. „Negalime pakeisti to, kad jis ekscentriškas“, – dūsavo tėvas.

Šiuo laikotarpiu van Gogas subrendo kaip menininkas, nors sunku patikėti, kad pirmuosius niūrius darbus ir vėlesnius gyvus šedevrus nutapė tas pats žmogus. Jam labiausiai patiko tapyti užguitus valstiečius, dailininkas nuolat rinkosi niūrius atspalvius – rudus, pilkus, purvinai žalius ir juodus. Galiausiai jo maištingai dvasiai atsibodo kaimo gyvenimas ir 1886 m. kovą jis ekspromtu įšoko į traukinį, važiuojantį Paryžiaus link. Atvykęs jis iškart apsilankė paskutinėje impresionistų parodoje. Jį nustebino impresionistų paletės spalvos – niekada nebuvo matęs tokio ryškumo ir grynumo – ir greitai jo paties drobės taip pat sušvito ryškiomis spalvomis. Ne mažiau įtakos nei impresionistai jam turėjo ir jaunesni menininkai, tokie kaip Žoržas Sera ir Polis Gogenas. Įkvėptas epochos dvasios van Gogas surengė parodą, ir ji, nors liko nepastebėta kritikų, patraukė kitų menininkų dėmesį.

Bohemiškas gyvenimas įgriso. Po dvejų metų Paryžiuje dėl didelių kiekių brendžio ir ilgų naktų Mulenruže labai pablogėjo van Gogo sveikata. Jam reikėjo išvykti iš miesto ir atgauti jėgas. Apimtas vieno įkvėpimo priepuolio jis ėmė įsivaizduoti „pietų studiją“ pietinėje Prancūzijoje, kur panašiai mąstantys menininkai galėtų dirbti neslegiami sostinės spaudimo. Kaip tobulą vietą jis išsirinko mažą miestelį Arlį – niekas nežino kodėl – ir 1888 m. vasarį išvyko.

Provincialaus Arlio gyventojai nežinojo, ką daryti su keistu olandu. Van Gogas buvo siaubingai vienišas. Jis nekalbėjo Provanso tarme, todėl negalėjo bendrauti su kaimynais. Dailininkas neturėjo ką daugiau veikti – tik tapyti. Per penkiolika mėnesių jis nutapė beveik du šimtus drobių. Ryški Provanso šviesa uždegė jo fantaziją ir netrukus jis ėmė tapyti puikiai atpažįstamu, brandžiu stiliumi, kuris pasižymi grynomis spalvomis, užteptomis storais potėpiais.

Vis dar apsėstas „pietų studijos“ idėjos van Gogas vis prašė Gogeno jį aplankyti. Gogenui menas taip pat buvo antroji profesija (pirmoji biržos makleris) ir, nors iš pradžių buvo įkvėptas Pisaro ir impresionizmo, 1888 m. jis jau tolo nuo tiesioginio gamtos vaizdavimo ir mėgino atskleisti savo fantaziją. Jam nelabai rūpėjo Vinsento menininkų draugija, tačiau norėjo pagerinti santykius su Teo, kuris dabar buvo svarbus prekybininkas meno kūriniais, todėl iškeliavo į Arlį. Van Gogas svečią pasitiko labai šiltai; iki Gogenui atvykstant dailininkas kelias savaites tapė natiurmortus su saulėgrąžomis svečio kambario sienoms papuošti.

Gogenas tikėjosi mokytojo ir mokinio santykių ir pirmas kelias savaites jie taip ir bendravo. Atrodė, kad Vinsentas sekioja jam iš paskos kaip šunytis, tačiau netrukus išryškėjo van Gogo užsispyrimas ir prasidėjo ugningi ginčai apie meną ir tinkamą įkvėpimo šaltinį. (Van Gogas sakė, kad tai gamta; Gogenas – jog vaizduotė.) Iš Gogeno irzlumo naudos buvo mažai. Kadangi ištrūkti buvo galima tik į vienintelę kaimynystėje įsikūrusią kavinę-viešnamį, įtampa augo. Gogenas netikėtai pareiškė, kad grįžta į Paryžių. Van Gogas palūžo.

Tiksliai nežinome, kas įvyko per tas dvi dienas prieš 1888-ųjų Kalėdas. Gogeno pasakojimas, švelniai tariant, šališkas, o van Gogas niekada nerašė apie tai, kas nutiko. Po to, kai greičiausiai pagrasino Gogenui skustuvu, van Gogas nusirėžė ausies spenelį (ne visą ausį, kaip pasakoja mitas) ir nuėjęs į viešnamį įteikė jį savo mėgstamai prostitutei. Kitą rytą policija kraujo pėdsakais atsekė iki van Gogo kambario ir rado dailininką be sąmonės gulintį lovoje. Gogenas iškvietė Teo, o Vinsentas buvo paguldytas į ligoninę, kur grūmėsi su mirtimi dėl gausaus nukraujavimo. Tuo tarpu Gogenas skubiai išvyko į Paryžių. Juodu daugiau niekada nesusitiko.

Nuo to laiko van Gogas jau nebebuvo toks kaip anksčiau. Sausį jis buvo išleistas iš ligoninės, tačiau vasarį turėjo grįžti. Pats suprasdamas, kokia nestabili jo psichinė būklė, pasiprašė priimamas į Sen Remi psichiatrijos ligoninę. Dailininkas kelis mėnesius grūmėsi su beprotybe. Kartais galėdavo dirbti, tapydavo irisus beprotnamio sode ir žvaigždžių pilną dangų, o kartais tapdavo beviltiška haliucinacijų auka. Pamažu van Gogo būklė gerėjo, ir 1889 m. gegužę po metų, praleistų ligoninėje, jis išvyko iš Provanso.

Teo įkurdino brolį mažame miestelyje už dvidešimties mylių į šiaurę nuo Paryžiaus, kur Vinsentas tapė apylinkių peizažus, ypač kviečių laukus vasaros saulėje. Daug kam šie darbai, ypač „Kviečių laukas su varnais“, atrodo siaubingai slogūs. 1890 m. liepos 27 d. smuklės savininkas rado van Gogą kraujo baloje: jis pašovė save būdamas kviečių laukuose. Vargšas nemokša van Gogas – kulka nepataikė į širdį, o įstrigo šone, todėl jis mirė tik po dviejų dienų.

Šitaip pasaulis sužinojo apie menininko, kuris dar buvo beveik nepastebėtas, mirtį. 1888, 1889 ir 1890 m. Teo eksponavo jo darbus Nepriklausomųjų dailininkų salone, kur jie sulaukė nedaug, bet didelių pagyrų. Jis net pardavė paveikslą – pirmą ir paskutinį.

Vis dėlto van Gogas buvo paskelbtas kaip tipinis „išprotėjęs“ dailininkas, sunaikintas abejingos visuomenės. Dvidešimto amžiaus pradžioje visuomenė šlavė jo laiškų publikacijas, romanus apie dailininko gyvenimą – ypač Irvingo Stouno 1934 m. pasirodžiusį „Gyvenimo geismą“. (1956 m. pagal knygą buvo pastatytas filmas, ir jis pelnė Oskarą, filmą režisavo Vinsentas Minelis ir vaidino Kirkas Daglasas.) Tuo tarpu van Gogas įkvėpė ir kitus menininkus. Fovistai (tarp jų ir Anri Matisas) šlovino jo dinamiškas spalvas. Tokios pat nuomonės po penkiasdešimties metų bus ir abstraktieji ekspresionistai.

Van Gogo reputacija įsitvirtino dvidešimto amžiaus pabaigoje, kai jo darbai buvo parduoti už milžiniškas sumas. Vienas jo paveikslų – „Gydytojo Gašė portretas“ – 1990 m. buvo parduotas už rekordinę 82,5 mln. dolerių sumą. Šiandien jo darbai eksponuojami muziejuose visame pasaulyje, be to, juos galima išvysti ant pagalvėlių, šilkinių kaklaraiščių, kavos puodelių ir pirkinių krepšių. Kaip žemiausios klasės gynėjui, van Gogui tikriausiai būtų patikusi jo meno kičo ironija.

Už van Gogo spalvų ryškumą galime dėkoti pramonės revoliucijai. Devynioliktame amžiuje cheminiai tyrimai davė rezultatų – buvo sukurta dvidešimt naujų pigmentų, daug ryškesnių ir stabilesnių nei ankstesnieji. Van Gogas pasinaudojo šiomis naujovėmis ir parašė Teo, kad mėgindamas dirbti su senesniais, pigesniais dažais nesutaupysi.

Nelaimei, dauguma šių pigmentų galėjo prisidėti prie prastos dailininko sveikatos. Ryškioji smaragdinė žalia, pagaminta vario ir arseniko pagrindu, buvo labai nuodinga ir parduodama kaip insekticidas žiurkėms naikinti ir dažai. Manoma, kad neurologinius menininko patirtus simptomus sukėlė apsinuodijimas arseniku, nors įtakos galėjo turėti ir baltųjų dažų sudėtyje buvęs švinas bei raudonuose – gyvsidabris – ypač kai pagalvoji, kad beprotybės apimtas van Gogas dažus valgė tiesiai iš tūbelės.

Taigi, kas vis dėlto nutiko Vinsentui van Gogui? Be dažų valgymo hipotezės, buvo pasiūlyta ir daugybė kitų diagnozių – tarp jų ir šizofrenija, sifilis bei porfirija. Dvi labiausiai įtikinamos teorijos teigia, kad dailininką kamavo bipolinis sutrikimas, galintis sukelti manijos protrūkius, susijusius su smarkia depresija ir smilkininės skilties epilepsija, o pastaroji – haliucinacijas ir traukulius. Bet kurią iš šių ligų būtų apsunkinęs piktnaudžiavimas alkoholiu ir prasta mityba; greičiausiai gyvendamas Arlyje dailininkas mito absentu, juoda kava ir pypkiniu tabaku. Kad ir kuo van Gogas sirgo, dvidešimt pirmo amžiaus medicina greičiausiai būtų jį išgydžiusi, tačiau čia kyla klausimas: kaip gydymas būtų paveikęs nuostabųjį van Gogo meną?

Vargšas van Gogas niekaip negalėjo rasti laimės, ypač kalbant apie moteris. Pirmoji jo aistra buvo buto Londone savininkės dukra, tačiau kai jis sukaupė drąsą ir pasipiršo, ji pareiškė, kad jau yra susižadėjusi.

Vėliau jis susižavėjo pussesere, neseniai našle likusia Ki Vos-Striker. 1881 m. vasarą van Gogas praleido Etene, kur gyveno su savo tėvais ir Ki. Septyneriais metais vyresnė moteris buvo miela ir užjaučianti, o van Gogas jautėsi tarsi apsėstas. Jis pasipiršo, bet ji atsisakė, todėl dailininkas pradėjo ją sekioti po visą Amsterdamą bei erzinti savo tetą ir dėdę. Vieną vakarą Vinsentas įkišo ranką į lempos liepsną ir pareiškė, kad neištrauks, kol jam nebus leista pasimatyti su pussesere; jis nualpo iš skausmo dėdei nespėjus užpūsti liepsnos.

Galiausiai van Gogas pamilo dar kartą, nors ši meilė buvo tokia pat nederama kaip ir ankstesnės. Klasina Marija Hornik (dar žinoma kaip Sijena) buvo nėščia prostitutė alkoholikė ir turėjo dukrelę. Van Gogas nutarė „išgelbėti“ nelaimėlę ir priėmė ją į savo namus. Jo šeima bjaurėjosi šiais santykiais – labiausiai dėl to, kad net pagimdžiusi kūdikį Sijena grįžo prie ankstesnės profesijos. 1883 m. jis ją galiausiai paliko.

Nuo to laiko van Gogo santykiai su moterimis buvo vien, hmm, profesiniai. Broliui Teo iš Arlio jis rašė, kad viešnamyje pradėjo lankytis tik kas antrą savaitę – griežtai dėl sveikatos.