Vos diagnozavus ligą W.Utermohlenas pradėtas gydyti naujais, eksperimentiniais vaistais, kurių vartojimas turėjo būti griežtai prižiūrimas specialistų. Dėl šios priežasties menininkas, lydimas artimųjų, dažnai lankydavosi neurologinėje ligoninėje, Bristolio miesto centre, Anglijoje. Čia W.Utermohlenu rūpinosi, jo sveikatos būklę nuolat stebėjo ir juo rūpinosi slaugytoja, Rona Isaacs. Dar būdamas ligoninėje ir trokšdamas suprasti, kas dedasi su jo protu, Williamas ėmė tapyti autoportretus. Dailininkas juos rodydavo savo slaugytojai Ronai ir jį nuolat lankiusiems gydytojams. Medikų nuomone, šie paveikslai turėjo ir dar ilgai turės medicininę vertę.
Bėgant metams keitėsi tapymo technika, tačiau talentas liko. Kartais W.Utermohlenas naudodavo akvarelę ir nuliedavo visą seriją kaukių, turbūt siekdamas, kuo greičiau išreikšti jį apėmusį baimės jausmą. Kad ir kokią techniką dailininkas pasirinkdavo – aliejinius dažus ar akvarelę, – jo paveiksluose nuolat atsispindėjo desperatiškas noras suprasti, kas vyksta jo paties galvoje.
Paskutiniuose menininko darbuose jaučiama didesnė ekspresijos laisvė, atsisakoma griežtų linijų ir klasikinių kanonų, todėl Williamas tampa panašesnis į ekspresionistą. Sunku paaiškinti, kas kaltas dėl sergančio dailininko tapomų paveikslų metamorfozių – ar tai jo meninių gebėjimų mažėjimas, ar pokyčiai jo prote bei sieloje.
Dailininko našlė Patricija taikliai apibūdino, kodėl jos vyro autoportretai tokie galingi: „Šiuose paveiksluose matome širdį draskančias Williamo pastangas paaiškinti, ką jis jaučia, parodyti savo baimes ir jį slegiantį liūdesį“. Taip buvo įamžinta meniškos sielos nerimas, kai negrįžtamai prarandamas sveikas protas.
Parengė Justina Januškevičiūtė
