„Marionečių temą pasufleravo dabartinė situacija pasaulyje. Ukrainos įvykiai, Palestinos ir Izraelio karas – atrodo, tarsi kažkas tyčia tampo žmones už virvučių. Atsimenu, panašią įtampą esame jautę ir sovietmečiu“, – sakė fotomenininkas R.Juškelis, kurio paroda atidaryta Prospekto fotografijos galerijoje.
Pasak parodos rengėjų, R.Juškelio (68 m.) darbai nuo pat jo kūrybinio kelio pradžios išsiskyrė Lietuvos fotografijos kontekste. Šis nuolat eksperimentuojantis autorius parodoje pristato du gana skirtingus savo ciklus.
„Žmonės ir manekenai“ (1987–1992 m.) – vienas geriausių jo formos paieškų ir technologinių fotografijos eksperimentų pavyzdžių.
O cikle „Rezervistai“, sukurtame 1983–1985 metais, R.Juškelis atsiskleidžia kaip socialinę aplinką tyrinėjantis autorius.
– Ar visą gyvenimą praleidote Kaune? Kaip kilo mintis fotografuoti parduotuvių vitrinų manekenus? – paklausiau R.Juškelio.
– Esu grynas kaunietis, senamiesčio gyventojas. Mane jau seniau domino atspindžiai. Tik anksčiau tai buvo balų atspindžiai, o vėliau atsirado atspindžiai vitrinų stikluose.
Pastebėjau, kad pagrindinėje Kauno universalinėje parduotuvėje „Merkurijus“ du kartus per metus buvo keičiami manekenai. Mane labai sudomino ten viešpataudavęs balaganas.
– Ar ilgai kuriate vieną fotografijų ciklą?
– Jei yra galimybė, dirbu kokius ketverius ar penkerius metus. Taip buvo ir su manekenais. O „Rezervistus“ fotografavau du kartus po mėnesį.
Mane į tokius rezervo karių mokymus sovietų armijoje buvo paėmę du kartus – 1985 ir 1987 metais.
Viskas, ką matote fotografijose, vyko Kaliningrado srityje, Sovetske (Tilžėje). Nufotografuoti kariai – daugiausia kauniečiai, atvežti kartu su manimi.
Būdavo nurodymas, kad tam tikrą mėnesį turi būti konkretus skaičius rezervistų, tad ir griebdavo visus iš eilės.
– Kaip manekenus?
– Taip, ir žmonės, ir manekenai buvo vienodai tampomi už virvučių.
– Ar parodoje eksponuojamos nuotraukos atspaustos prieš keletą dešimtmečių, ar specialiai parengti šiuolaikiniai atspaudai?
– Viskas iš senų laikų. Nuotraukos atspaustos ant rimto sidabrinio popieriaus, ir mano paties darytos nuo pradžios iki galo.
– Jūs garsėjote kaip fotolaboratorijos burtininkas. Kas pasikeitė atsiradus skaitmeninei fotografijai?
– Iki šiol nežinau, kaip tuos skaitmeninius vaizdus pavadinti. Ar tai dar fotografija, ar jau visai kas kita? Principas panašus, tačiau rezultatas smarkiai skiriasi.
Čia kaip su muzika. Kad ir kokia gera būtų kompaktinės plokštelės kokybė, ji vis tiek neperteiks muzikos subtilybių taip, kaip vinilinė plokštelė.
– Nejaugi iki šiol nesinaudojate skaitmeniniu fotoaparatu?
– Naudojuosi. Kasdieniams dalykams. Kaip užrašų knygutė jis labai patogus. Kartais padarau ką nors skaitmeniniu fotoaparatu, o jei patinka koks kadras, sugrįžtu ir pasidarau jį ant juostos.
Tiesa, pastaraisiais metais pats laboratorijoje fotografijų nebespaudžiu, bet jei sveikata leis, po metų kitų grįšiu atgal.
– Ir tai bus nespalvota fotografija? Juk išgarsėjote savo darbų spalvomis.
– Kai nebuvo spalvotos fotografijos, labai norėjosi nuspalvinti darbą. Kai prasidėjo spalvota fotografija, ji greitai visiems įkyrėjo. Su spalva susitvarkyti gana sunku, nors daugelis fotografų į tai net nekreipia dėmesio.
Spalva mano fotografijoms suteikdavo tam tikrą nuotaiką. Kartais ji net visiškai pakeisdavo jų prasmę, turinį.
Esu sukūręs ciklą „Švytintis pasaulis“, kuriame panaudojau ypač daug fotografinės chemijos. Kai chemiškai apdoroju dešimt fotografijų, visos jos išeina visiškai skirtingos.
– Ar kolegos nepriekaištaudavo, kad jūsų eksperimentai – nerimtas dalykas, beprasmis žaidimas?
– Lietuvoje buvo dirbtinokai suformuotas reportažinės fotografijos kultas. Visame pasaulyje šalia jos visuomet gyvavo ir estetinė, eksperimentinė fotografija. Ji ėjo savo kryptimi, o reportažinė – savo, ir viena kitai niekada netrukdė.
– Apžiūrėjus jūsų parodą aišku, kad jūs išbandėte abi tas kryptis. Ar tai atsitiktinumas?
– Ne. Nusibosdavo visą laiką rūpintis vien estetika – spalvomis, formomis. Tuomet imdavausi kitokių dalykų.
– Koks fotografas ar kitos srities menininkas padarė jums didžiausią įtaką?
– Čekas Josefas Sudekas. Mes tuomet mažai tokių fotografijų matydavome, todėl jos atrodė nuostabios. Tuo pat metu mane labai smarkiai veikė ir dailininkai Hieronymus Boschas ir Salvadoras Dali.
Jie žavėjo savo fantazija. Pažiūrėkite, kiek keisčiausių dalykų H.Boschas yra pritapęs. Jis sukurdavo savitą pasaulį, visiškai kitokį nei tas, kurį matome kasdien.
Vaikystėje perskaičiau Ray Bradbury knygą „45° Farenheito“ ir užsikrėčiau fantastine literatūra. Visą gyvenimą ją skaitau. Fantastika išlaisvina protą, pašalina barjerą „tai neįmanoma, to niekada nebus“.
Prospekto galerijoje R.Juškelio paroda „Tarp formos ir turinio“ veiks iki rugpjūčio 16 d. Lankymas nemokamas.
* * *
Fotografinis miesto teatras
Romualdas Rakauskas
Fotomenininkas
„R.Juškelis galėtų būti sėslumo ir pastovumo simbolis. Visą šešiasdešimtmetį pragyvenęs tame pačiame gimtajame būste Nemuno gatvėje, jis savo kasdienybę uždaro į nediduką, keliasdešimčia žingsnių išmatuojamą, trikampį.
Jo diena prasidėdavo Rotušės aikštėje, kur Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriuje darbavosi apie tris dešimtis metų. Grįždamas iš darbo fotografas pasukdavo Nemuno link, kur pusrūsyje, prie nepaliaujamai burzgiančio Karaliaus Mindaugo prospekto, buvo įsirengęs dirbtuvę. Po to patraukdavo į netoliese esantį savo būstą.
Ciklas „Žmonės ir manekenai. 1987-1992“ apibendrina visą autorinę juškeliško požiūrio vienybę ir vertybę. Įdomiausia, kad pavadinime įvardytų žmonių spausdinamose fotografijose beveik ir nėra. Užtat be galo žmogiški patys manekenai. Reklaminės pramonės pagaminti vyrų ir moterų klonai vitrinose vaidina savotiškas teatrines scenas, kurios R.Juškelio fotografijose virsta patrauklia melodrama. Su paslaptingomis užuominomis. Netikėtais intrigų akibrokštais.“
