Keista, erotiška ir poetiška 48 metų L.Ringelienės tekstilės paroda „Marškiniai Juditai“ surengta Vilniaus galerijoje „Artifex“.
Į nedidelę galeriją įžengusį žiūrovą pirmiausia nustebina kontrastas. Sunku patikėti, kad salėje plevenantys treji balti marškiniai pasiūti ne iš šilko, o iš kiaulių žarnų.
– Kaip kilo sumanymas imtis tokios keistos medžiagos? Juk visiems aišku, kad kiaulių žarnos tinkamos tik dešroms ir vėdarams, – paklausiau L.Ringelienės.
– Lupdama dešrą pastebėjau, kad labai įdomi tos lupenos faktūra ir tekstūra. Sumaniau išpūsti žarną ir pasižiūrėti, kas čia per medžiaga. Eksperimentavau ilgokai. Labai sunku buvo pasiekti, kad nuo drėgmės konstrukcija nesukristų. Bet pavyko.
Dabar su žarnomis dirbu jau septynerius metus. Nedidelius darbus galiu drąsiai siųsti į parodas.
– Ar parodoje galima pamatyti pačią pirmą jūsų iš žarnų sukurtą tekstilės miniatiūrą?
– Taip, tai „Gelmių struktūros“. Ji mano namuose išstovėjo pusę metų ir nieko neatsitiko. Tada nusprendžiau parodyti ją parodoje.
Įdomu, kad toje tarptautinėje tekstilės parodoje pirmąsyk buvo eksponuojami darbai iš žarnų. Ir iš karto du. Antrąjį atsiuntė menininkė iš Turkijos, kuri kuria iš avių žarnų.
Ji suploja tas žarnas ir suka jas kaip kokius kaspinuočius. Kiek domėjausi, tik penki menininkai visame pasaulyje nuolat naudoja šią medžiagą.
– O kaip atsirado parodos pavadinimas? Tai dar viena žinomos biblinės istorijos interpretacija?
– Čia susipynė dvi istorijos – biblinė ir reali. Realioji Judita – mano klasės draugė. Jos butas kažkada buvo kaip tik toje vietoje, kur šiandien įsikūrusi „Artifex“ galerija. Taigi kaip tik čia aš jai padėjau siūti naktinius marškinius – buities darbų pamokos užduotį.
O biblinė Judita mano istorijos versijoje nėra labai žiauri – parodoje kraujas netykšta ir Holoferno galva nesiritinėja. Galbūt Holofernas dar gyvas. Vaikštinėja sau po Vilniaus senamiestį, o Judita kuria planus, kaip jį suvilioti.
Kaip jai patirti malonumą, kaip jį įskaudinti, sužeisti? Gal ji dar ir nenukirs jam galvos? Gal pasakys: „Brangusis, aš tave myliu ir viską tau atleidžiu.“ Juk taip dažniausiai ir nutinka.
– Kodėl pasirinkote kiaulių, o ne karvių, ožkų ar avių žarnas?
– Lietuviška tradicija. (Juokiasi.) Be to, sąmoningai rinkausi tas, kurių lengviausia gauti. Nueinu į parduotuvę ir nusiperku.
Viename pakelyje penki metrai žarnų. Kad išsipūtusios būtų tokios lygios kaip tos, kurias naudojau marškiniams, reikia gerai paieškoti.
Žarnos – sūdytos, todėl jas tenka kruopščiai išplauti. Kitaip darbas gali apaugti druskos kristalais, kurie jį tiesiog suės.
Plonosios žarnos labai estetiškos, beveik be kvapo. Nejaučiu jokio pasibjaurėjimo, nors yra tekę sutikti žmonių, kuriems jau vien tas žodis kelia šleikštulį.
Žinoma, aš tuo irgi naudojuosi, tyčia visur pažymiu, kad tai ne koks nors popierius ar plastikas, o gyvulio žarnos. Tai suteikia kūriniui papildomų prasmių.
– Sakėte, kad jūsų pasiūtų marškinių negalima dėvėti, jie tuoj pat suplyštų. Tačiau eskimai iš žarnų pasiūtus rūbus naudoja kaip apsaugą nuo lietaus. Vadinasi, yra būdų jas sutvirtinti?
– Eskimai iš ruonių, jūrų vėplių ar net banginių žarnų siuva lietpalčius. Net su gobtuvais. Skaičiau, kad jie sutepa juos žuvų taukais. Pabandžiau, bet nieko neišėjo. Reikėtų pasikonsultuoti su kokiu nors Aliaskos eskimu. (Juokiasi.)
Jie siuva ir šamanų marškinius, juos dekoruoja tekstile, spalvotomis juostelėmis. Iš jų nusikopijavau savo marškinių modelį. Kai pradėjau siūti, maniau, kad tai bus tikri eskimų marškiniai. Bet nepavyko.
Man norėjosi siūti suknelę, puošnų, erotišką, gal naktinį rūbą. Juk aš ne eskimė, o tie dalykai, matyt, ateina iš pasąmonės. Gal iš perskaitytų romanų?
Gabrielio Garcios Marquezo knygų moteris aš įsivaizduoju kaip tik su tokiais rūbais. Tai galėtų būti G.Garcios Marquezo moters naktiniai. Ir sakralu, ir skaudu, ir paslaptinga.
Vienų marškinių nėriniai senoviniai, nuimti nuo suplyšusios kunigo ar zakristijono albos. Kitus puošia vijoklinių rožių spygliai ir natūralaus šilko gijos. Ant trečių – virkšteniai ir lino siūlai.
– O ką reiškia įsiūtas vėžio kiautas?
Kituose darbuose irgi galima pamatyti vėžių ūsų ir galvučių. Gal pati vėžiaujate?
– Ne, bet turiu draugų – aistringų žvejų. Kartą valgiau vėžius ir pastebėjau, kad jų ūsai įdomiai susisukę. Vieną nusilaužiau. Minčių nebuvo – tik ūsai. Vėliau sumaniau, kur juos panaudoti.
– Kadangi beveik visuose parodos darbuose – labai aiškios erotinės nuorodos, nesunkiai galima įsivaizduoti, kokios asociacijos žiūrovams pirmiausia šauna į galvą.
– Komentarai dažniausiai būna labai juokingi ir pikantiški. Tačiau atsiranda ir tokių žmonių, kurie įžvelgia tik poeziją: koralus ar pienės pūkus.
Ypač mažieji parodos darbai išėjo labai erotiški, nors dauguma sukurti visai apie tai negalvojant. Jei žiūrovui ką nors primena vėžio kiautas, tai jau jo paties interpretacija. Tame pačiame darbe moterys pamato art deco stiliaus kepuraitę, o vyrai – visai ką kita.
Dažnesnė viešnia ne Lietuvos, o užsienio galerijose
* L.Ringelienė – aktyviai kurianti, bet gerokai dažniau užsienio parodose nei Lietuvoje savo kūrybą pristatanti menininkė.
* Lietuvos edukologijos universitete dėsto tekstilės technologijas, yra parašiusi vadovėlį apie kilimų audimo ir rišimo istoriją.
* Tekstilininkė viena pirmųjų atvežė į Lietuvą amerikietišką skarų audimo ant trikampio rėmo technologiją, kuria šiuo metu domisi vis daugiau moterų. Senovėje ir Lietuvoje būta panašaus pobūdžio audinių.
* „Visa L.Ringelienės kolekcija balansuoja tarp grožio ir keistumo, tyrumo ir fiziologinio drebulio. Autorė leidžia medžiagai kalbėti pačiai ir stengiasi, kad prasmių paieškose žiūrovas eitų tiek toli, kiek gali ir nori. Tačiau žiūrintysis turi suvokti, kad tos beveik nežemiškos struktūros yra sukurtos iš vidurių materijos. Čia galima įžvelgti ir gyvenimo filosofiją, ir Kristaus tapimo gyvu kūnu istorijos atspindžių“, – teigia menotyrininkė M.Krikštopaitytė.
