„Yra noras viską unifikuoti, padaryti miestą tokį, koks būtų priimtinas vidutinybėms, o viešąją erdvę – be jokių rakščių, kurios vienaip ar kitaip neatitinka įsisenėjusių tradicinių, konservatyvių estetinių sampratų“, – teigia J.Dagys.
Grupei asmenų renkant parašus, kad V.Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“ būtų iškelta iš Vilniaus centro, savo nuomonę apie šį meno kūrinį suskubo viešai pareikšti žinomi visuomenėje žmonės ir politikai, tarp kurių – ne tik jaunieji konservatoriai, bet ir pats jų patriarchas Vytautas Landsbergis, įžvelgęs, kad „vamzdį“ saugo raudonarmiečiai.
Kodėl šis meno kūrinys ir vėl taip parūpo žymiems vilniečiams? LRT.lt kalbintų pašnekovų manymu, skulptūra tapo proga surengti viešųjų ryšių akciją.
„Daugelis „Krantinės arkos“ proponentų nelinkę įsitraukti į kokių nors alternatyvių peticijų rašymą, nes jie mato viešųjų ryšių akciją, kurią rengia dabar palaikantieji tą „antiarkinę“ peticiją. Pastariesiems jie nenori suteikti papildomo kapitalo šiame konflikte“, – sako J.Dagys.
Savo ruožtu G.Mažeikis priduria, kad galbūt ši skulptūra niekada nebūtų tapusi simboliu, jei ne politikai, kovojantys, kad Neries krantinėje jos neliktų.
„Ji įgyja simbolinę vertę. Ir kas tą simbolinę vertę suteikia? Būtent protestuojantys politikai tą skulptūrą padaro vertingą. Ir kuo įnirtingiau jie kovos, tuo šio „vamzdžio“ vertė bus didesnė“, – teigia filosofas.
Iš atminties nori ištrinti VEKS, iš miesto – kitokį meną
Kodėl skulptūra vis ima kliūti kai kuriems žmonėms, yra keletas priežasčių, sako filosofas J.Dagys. Viena, anot jo, yra labai banali – tai skulptūros atsiradimo aplinkybės. „Krantinės arka“ kartu su Roberto Antinio darbu „Puskalnis“ ir Mindaugo Navako kūriniu „Dviaukštis“ priklausė „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (VEKS) Viešųjų erdvių humanizavimo programos daliai, Neries krantinės skulptūrų projektui.
„Tai kelia neigiamų asociacijų ir neigiamų prisiminimų, kuriais norima atsikratyti. Manau, kad ta sąsaja daug ką veikia, daug kas norėtų apskritai ištrinti viską, kas susiję su projektu VEKS, kad mieste neliktų jokių jo pėdsakų, kad viskas būtų išardyta ir tyliai, nepastebėtai praėję“, – mano J.Dagys. Be to, jo nuomone, visada atsiras žmonių, kurie į šiuolaikinio meno kūrinius ir įvairias kitoniškumo apraiškas žiūrės su nepasitikėjimu.
„Negali sakyti, kad tai yra kokia nors ypatinga ksenofobija, bet neapsieita be to. Yra dalis visuomenės, kuriai kitoks požiūris ar kitokie saviraiškos, asmens realizavimo pasaulyje būdai nėra priimtini. Yra noras viską unifikuoti, padaryti miestą tokį, koks būtų priimtinas vidutinybėms, o viešąją erdvę – be jokių rakščių, kurios vienaip ar kitaip neatitinka įsisenėjusių tradicinių, konservatyvių estetinių sampratų“, – teigia J.Dagys.
Galiausiai, pasak menotyrininkės Laimos Kreivytės, kai kuriems žmonėms ši garsi sostinės skulptūra yra paprasčiausiai negraži, ir jie nori tą negrožį iš savo aplinkos pašalinti.
„Manyčiau, kad peticija grįsta tuo, jog skulptūra, kai kurių žmonių nuomone, yra negraži, nors lygiai taip pat yra žmonių, kuriems ji patinka. Skirtingi skoniai nėra rimtas pagrindas pašalinti skulptūrą“, – įsitikinusi L.Kreivytė.
A.Zuokas: atsižvelgsime į visų nuomonę, tik nežinome kaip
Nors yra skulptūra besižavinčių žmonių, kas nors turi parodyti, kad karalius nuogas, teigia vienas iš „Krantinės arkos“ kritikų, peticiją dėl skulptūros perkėlimo pasirašęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, architektas ir restauratorius Napalys Kitkauskas.
„Kam nors reikia pasakyti, kad tai yra nesąmonė. Gal grupelei ir tinka toks absurdas, bet ar mes neturime, negalime turėti geresnio meno?“ – klausia jis.
Pagrindinė problema, kurią mato kreipimosi į Vilniaus miesto savivaldybę autoriai, yra ta, kad skulptūrą buvo leista statyti VšĮ VEKS ir eksponuoti tik iki 2010 m. Dabartiniam Vilniaus merui Artūrui Zuokui tai atrodo svarbus ir svarus argumentas.
„Iš tikrųjų pagal sutartis, kurias mes pasitikrinome, 2008 m. tuometė jas pasirašiusi miesto valdžia buvo įsipareigojusi šį objektą eksponuoti dvejus metus. Tuo metu turėjo būti aišku, kad tai turėjo būti laikina kūrybinė instaliacija“, – pabrėžia A.Zuokas.
Toks požiūris verčia sunerimti tuos, kurie norėtų, kad „Krantinės arka“ liktų stovėti, kur stovėjusi. „Jei į formaliąją pusę bus pažiūrėta gana rimtai, biurokratinė mašina taip ciniškai ims ir suveiks. Yra tik viena peticija, o kita pusė žmonių, kuriems ta arka teikia estetinį pasigėrėjimą, audrina vaizduotę ar kelia teigiamus išgyvenimus, biurokratinei mašinai tarsi neegzistuoja, nors įvairių portalų komentaruose, radijo ar televizijos pokalbiuose ta nuomonė atsispindi. Ir ji gana svari, daug labiau argumentuota nei ta, išdėstyta peticijoje“, – pastebi J.Dagys.
Miesto meras taip nuogąstaujančiuosius ramina – kalbėti apie sprendimus esą dar anksti: „Žiūrėsime, kokia bus Vilniaus miesto ir ne tik Vilniaus miesto gyventojų nuomonė.“ Bet paklaustas, kaip į ją bus atsižvelgta, A.Zuokas teigia to dar nežinantis. „Nėra tos diskusijos lengvos, tačiau taip – tas objektas kelia dviprasmybes jau daugelį metų, ir kiekvienas žmogus turi teisę išsakyti savo nuomonę. O kai peticiją matysime ant savo stalo, pradėsime svarstyti“, – tvirtina sostinės meras.
Skulptūros autorius: kitur ji stovėti negali
Nors inicijuotos peticijos autoriai ir ją pasirašiusieji siekia, kad skulptūra būtų perkelta į, kaip teigiama, jai tinkamesnę vietą, kokia vieta tai galėtų būti, nenurodo, o paklausti – gūžčioja pečiais. „Negalėčiau šito pasakyti, reiktų pasvarstyti. Jei ne į Grūto parką, tai kur nors kitur. Galbūt tą vamzdį reikėtų priduoti į metalo laužą?“ – svarsto N.Kitkauskas.
Menotyrininkės L.Kreivytės nuomone, perkelti ar nugriauti skulptūrą nėra išeitis, juo labiau kad tai kainuotų daugiau nei jos pastatymas. „Tai labai rimtos, kapitalinės konstrukcijos, ten išlieta labai daug tonų betono pamatams. Griovimas nepasiteisina ne tik moraliniu, estetiniu, bet ir finansiniu požiūriu, turint galvoje tai, kad Vilniaus savivaldybė skęsta skolose“, – teigia ji.
Tačiau su tuo nesutinka sostinės meras, pasak kurio, pinigai tikrai nėra problema. „Objektas gana paprastai transportuojamas ir nėra sudėtingas. Esame gavę pasiūlymų, kad gal skulptūrą reikėtų perkelti į Europos parką. Gal tai irgi variantas? Jei tokie pasiūlymai pasirodys racionalūs – kodėl gi ne?“ – sako A.Zuokas.
L.Kreivytės teigimu, skulptūra turėtų stovėti prie Neries, nes tai – įvietinto meno pavyzdys. Vietos specifikos kūriniai esą neatsiejami nuo vietos, kurioje jie eksponuojami. „Tai nėra tiesiog kokie nors objektai, pastatomi į vietą. Jie ir yra ta vieta“, – pabrėžia menotyrininkė. „Krantinės arka“ jungia viršutinį ir apatinį krantinės takus, atkartoja lenktą Neries krantinės reljefo formą, „kalbasi“ su tolumoje matomu Mindaugo tiltu. Būtent dėl šios priežasties jos autorius V.Urbanavičius savo skulptūrai nemato kitos vietos.
„Jei ji ten nestovės, kitoje vietoje ji būti negali. Net ir fiziškai ji gali stovėti tik ten. Iš tikrųjų neįsivaizduoju, kaip galima surasti kitą vietą. Ji turi būti ir miesto kontekste, seno ir naujo miesto sandūroje. Svarbus krantinės išsidėstymas, tai dviguba arka: takas, besileidžiantis žemyn, takas apačioje. Galima sakyti, tai nepakartojama situacija“, – komentuoja V.Urbanavičius.
Filosofas: „vamzdis“ kiekvieną dieną keičia žmones
Tačiau peticijos iniciatoriai nemato nieko nepakartojamo ir tvirtina, kad „Krantinės arka“, be kita ko, kelia daug visokių abejonių.
„Ši skulptūra, daugelio vilniečių pašaipiai vadinama „vamzdžiu“, nuo pat jos pastatymo visuomenėje kėlė nepasitenkinimą ir prieštaringus vertinimus dėl abejotinos meninės vertės ir išraiškos, medžiagų parinkimo, dėl derėjimo su aplinka ir kraštovaizdžiu bei dėl tinkamo miesto reprezentavimo“, – rašoma inicijuotoje peticijoje.
Vamzdžio medžiaga – anokia naujiena meno pasaulyje. Industrinių medžiagų panaudojimas skulptūroje prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo ieškoma įdomesnių, šiuolaikinę industrinę visuomenę labiau atspindinčių medžiagų, pasakoja L.Kreivytė. Surūdijusį plieną didelių mastelių skulptūroms iki šiol naudoja, pavyzdžiui, garsus amerikiečių menininkas Richardas Serra, kurio darbus iš surūdijusio plieno muziejai perka už milijonus.
„Urbanistinės, techninės skulptūros, kaip meno rūšis, yra paplitusi Vakarų Europoje ir stovi prie žymiausių muziejų, garsiausiose aikštėse. Vienos jų padažytos, kitos truputį aprūdijusios – pačios įvairiausios. Ir nekelia tokio didelio diskomforto“, – sukeltu ažiotažu stebisi G.Mažeikis, kurio manymu, tokių skulptūrų sostinėje turėtų būti daugiau.
Tačiau šie argumentai neįtikina „Krantinės arkos“ kritikų. Peticiją dėl jos perkėlimo pasirašęs architektas N.Kitkauskas mano, kad tokiai skulptūrai sukurti nereikia jokių meninių gebėjimų – šitokį vamzdį esą galėtų išlankstyti bet koks santechnikas. „Jis tiesiog disonuoja su visu istoriniu kontekstu, su viskuo. Jis yra agresyvus, brutalus – na kam jis toks reikalingas?“ – klausia N.Kitkauskas.
Ekspertų teigimu, jis reikalingas tam, kad keltų klausimus ir skatintų mąstyti. L.Kreivytė pastebi, kad dauguma nuobodaus meno nė kiek neglumina: „Praeini pro jį net nepastebėjęs, nesuvirpa joks raumuo, nesukirba jokia mintis.“ O meno tikslas, anot G.Mažeikio, yra įforminti erdvę taip, kad negalėtume pro ją praeiti. „Jei važiuojame krantine ir jos net nepastebime, tai ten to meno – ne per daugiausia. Menas turi būti matomas, regimas“, – tvirtina jis.
Vargu ar viena tokia skulptūra visame mieste daugeliui žmonių išugdys meninį skonį, svarsto filosofas. Bet savo funkciją, jo nuomone, ji vis dėlto atlieka. „Kiekvieną dieną (kaip ir tie nelemti kareiviai ir darbininkai prie Žaliojo tilto) ta skulptūra keičia žmones. Kiekvieną kartą, kai žmogus spokso į tą arką, jis pats nejučia kinta“, – sako G.Mažeikis.
„Krantinės arka“ – geležinio vilko transformacija?
Miestas, kaip teigia L.Kreivytė, nėra vien tai, kas matyti paviršiuje. „Skulptorius pats minėjo, kad jį įkvėpė mintis, jog miestas – tai ir visos tos komunikacijos po juo, tai – atskiras požeminis miestas. Ši skulptūra – tarsi iššokusi jo arterija. O tai, kad ji yra iš dujų vamzdžių, – tik įdomiau, suteikia papildomų prasmių, skatina mąstyti apie energetinius karus“, – teigia menotyrininkė ir pabrėžia, kad skulptūra stovi prie Energetikos muziejaus, kur buvo pastatyta pirmoji elektrinė Vilniuje. Taigi kūrinys, L.Kreivytės įsitikinimu, kaip tik dera su vietos kontekstu.
O jei į „Krantinės arką“ pažvelgtume originaliai, galėtume rasti paralelių net su Vilniaus miesto įkūrimo legenda. „Nors skulptorius to ir neturėjo galvoje, kodėl nepagalvojus apie tai, kad „vamzdis“ yra savotiška geležinio vilko transformacija? Manau, kad, jei anais laikais kas nors būtų pastatęs geležinio vilko skulptūrą, ji visiems irgi būtų atrodžiusi labai kraupiai, nes geležinis vilkas yra kažkoks paradoksas. Visas Vilnius stovi ant to paradokso, ant skirtingų kultūrų sambūvio“, – atkreipia dėmesį menotyrininkė. Ji priduria, kad kunigaikštis Gediminas puoselėjo kultūrų ir konfesijų įvairovę, kviesdamas į Vilnių amatininkus iš svetur.
Daugiakultūrio, daugianacionalinio Vilniaus miesto mitą primena ir J.Dagys. Jo manymu, „Krantinės arka“ atliepia būtent tokio – tolerantiško, skirtingiems požiūriams atviro miesto įvaizdį. „Ne kaip nors sukoncentruoja jį ar išreiškia, bet suteikia progą jam pasireikšti, leidžia jį pademonstruoti, kalbant apie skirtingas nuomones, skirtingų požiūrių sugyvenimą mieste“, – patikslina filosofas.
Bet ar „Krantinės arka“ jį deramai reprezentuoja? L.Kreivytė ironiškai pastebi, kad tinkamiausiai ką nors reprezentuoja totalitarinis menas, kuriame vaizduojami gražūs, sveiki žmonės dailiuose peizažuose.
„Ir visi veržiasi į šviesų rytojų, kuris nutapytas ryškiomis spalvomis, viskas pavaizduota atpažįstama kalba, realistiškai. Bet ką mums sako toks menas?“ – klausia menotyrininkė. Jai antrina G. Mažeikis, landšaftinio meno estetams, kuriems priimtina tik viena išraiška, siūlantis nuvykti pasigrožėti į Baltarusiją: „Ten, Minske, viskas labai gražu.“
„Vamzdis“ reikalingas ir kaip neigiamų emocijų kanalizacija
Filosofo J.Dagio supratimu, „Krantinės arka“ tikrai nėra miesto problema. Didesnė problema, jo nuomone, yra pati Neries krantinė.
„Šiaip jau ten nėra jokių objektų, išskyrus „Krantinės arką“. Jei ją iš ten iškeltume, krantinė liktų visiškai plika. Man atrodo, kad pats jos sutvarkymas yra daug rimtesnis klausimas, reikalaujantis rimtesnio aptarimo“, – sako J.Dagys.
G.Mažeikis taip pat pastebi, kad yra daug svarbesnių problemų, kurias galima apmąstyti, tačiau kai kurie žmonės „vamzdyje“ kažkodėl mato pačią didžiausią.
„Jei jų intelektas tik tiek geba – diskutuoti dėl šio meno kūrinio, tą arką būtinai reikia palikti ten, kur ji ir yra, kad tokie asmenys ir toliau ją svarstytų“, – mano filosofas.
Be to, L.Kreivytės teigimu, „vamzdis“ yra puikus žaibolaidis, saugantis nuo to, kad visuomenėje susikaupusi įtampa nenutekėtų kur nors kitur.
„Gal jis tegu ir lieka tuo žaibolaidžiu, nes savo neigiamas emocijas vis reikia kur nors nukanalizuoti. Tai ką gi darysime, kai to „vamzdžio“ nebeliks? Ant ko tada pulsime?“ – svarsto menotyrininkė.
Tokiu atveju veikiausiai atrasime kitą atpirkimo ožį, mano J.Dagys. „Bet tam tikra prasme tai parodo, kad mums ne tiek skulptūrų reikia, kiek kažkokių kanalų, kuriuose galėtume susikaupusį nepasitenkinimą kažkaip aptarti, rasti būdą pasidalyti savo nuoskaudomis“, – pastebi filosofas.
G.Mažeikio manymu, Neries krantinėje reikėtų surengti urbanistinių skulptūrų konkursą. „Mano pasiūlymas – kad tokių skulptūrų būtų 3–5 kartus daugiau, tada jos neberėžtų akies. Suprantu, kad prie tvarkingų, sentimentalių pakrančių pripratusiai politiko akiai nesinori krantinėje matyti meninių ieškojimų, o menininkams, kurie turi vienintelę tokią skulptūrą, nesinori jos nuversti“, – teigia filosofas. Jei tokios skulptūros nepatinka, galima kurti ir kitokias, negriaunant to, kas jau pastatyta, siūlo L.Kreivytė.
Savo ruožtu J.Dagys juokais cituoja antrajai kadencijai perrinktos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos kalbą. „Ji sakė: „Sukurti, bet nenugriauti.“ Draugams juokaudamas sakiau, kad supratau, jog ji čia kalbėjo apie „Krantinės arką“. Būtent toks požiūris būtų teisingas. Turime kažkaip ieškoti sugyvenimo būdo, nenaikindami vienas kito“, – sako filosofas. Jis prasitaria svarstantis alternatyvios peticijos galimybę, bet teigia nesąs tikras, ar verta įsivelti į biurokratinį žaidimą.
„Gal galima apsieiti be peticijų, be destrukcijos ir kažkaip konstruktyviau pasidalyti skauduliais – juos aptarti ir ieškoti sprendimo? Kartais užtenka tik pasikalbėti“, – įsitikinęs J.Dagys. Filosofas priduria tikįs, kad, nors ir turime skirtingas nuomones estetikos bei kitų vertybių klausimais, tai netrukdo mums būti kartu ir toliau kurti šiuolaikišką Lietuvą.
