Sostinės „Aido“ galerijoje atidarytoje R.Jusionytės tapybos parodoje nėra net keleto planuotų čia parodyti darbų. Mat vos antrą parodą Lietuvoje rengianti 36 metų kūrėja jau pateko į kolekcininkų akiratį. Birželio mėnesį vykusioje meno mugėje „ArtVilnius“ ji tapo viena perkamiausių autorių.
Nors R.Jusionytės darbai kol kas nėra eksponuojami prestižiniuose Europos muziejuose, jos reitingas nefiksuojamas populiarioje meno kūrėjų duomenų bazėje „ArtFacts.net“, jos kūryba tikrai gerai perkama. Menininkės skulptūras, piešinius ir tapybą pristato ir parduoda ne tiktai Prancūzijos, bet ir Belgijos, Šveicarijos meno galerijos.
– Jei lietuvaitė išvažiuoja į Paryžių ir ten pasilieka, galima įtarti, kad iš gimtinės ją išviliojo koks nors paryžietis. Tiesa?
– Panašiai. Tai buvo 2001 metais. Begalinė buvo ta meilė, todėl būtinai reikėjo važiuoti. Ir labai greitai. Ką tik buvau baigusi Vilniaus dailės akademiją.
– Sakoma, kad baigęs mokslus dailininkas turi per kelerius metus užmiršti tai, ko buvo mokomas, ir surasti savą stilių. Gal išvykimas iš Lietuvos jums padėjo greičiau atrasti savo kelią?
– Gal. Nors man visi sako, kad aš pasaulį matau labai lietuviškai, kad mano paveikslų spalvinė gama -- lietuviška. Kritikai mini ir vokišką tapybą, tapytoją Leo Rauchą, bet Vokietija arčiau Lietuvos nei Prancūzija, todėl ir panašumų daugiau. Nors iš tiesų esu labiau koloristė, šviesos ir tamsos žaismas man ne toks svarbus.
– Jūsų senelis ir tėtis – žinomi tapytojai. Ar keramikos studijas pasirinkote norėdama pabėgti nuo jų įtakos?
– Taip, labai smarkiai bėgau nuo visų savo giminaičių menininkų. Ir stengiausi pabėgti kuo toliau, net į Paryžių. Nenorėjau būti tiktai kažkieno anūkė arba dukra. Tiesa, aš su tėčiu niekada nedirbau kartu. Bet nuolat matydavau jo darbus, keli ir dabar kabo mano namuose.
– Akademijoje studijavote keramiką. Pradėjote nuo puodų? Ar iš karto lipdėte molio skulptūrėles?
– Nepadariau nė vieno puodo. Tiesa, bandžiau, bet man nelabai pavyko. Man dėstė Aldona Šaltenienė, kuri yra sukūrusi savitą keramikos pasaulį.
– Klaipėdoje lankėte meno mokyklą, o dabar Paryžiuje mokate nemažus pinigus už savo dukros dailės mokslus. Negi tėvai negali pamokyti patys?
– Tėvai niekada neišmokys vaiko piešti. Beje, Paryžiuje vizualiųjų menų mokslai brangesni nei muzikos. Dukrai dabar devyneri ir ji nori man parodyti, kad pati viską žino.
Vienintelis dalykas, kurio mane yra išmokęs tėvas, kai dar buvau visai maža, – įsižiūrėti į Paulio Cezanne’o paveikslus, perprasti jų kompoziciją, šiltų ir šaltų spalvų derinimą.
– Galbūt Paryžiuje pradėjote daugiau tapyti, nes ten šviesa labiau primena P.Cesanne'o kūrinius?
– Ne, jo šviesos reikėtų ieškoti Prancūzijos pietuose. Juk šviesa įvairiose vietose yra labai skirtinga. Paryžiuje vienokia, o Kinijoje – visai kitokia. Šveicarai visuomet sako, kad labai sudėtinga nutapyti šveicarišką šviesą. Ne ji kažkokia blausi, atsispindėjusi nuo kalnų ir ežerų. Todėl ir šveicarų tapytojų darbai tokie blausūs.
– Kodėl nusprendėte daugiau laiko skirti tapybai?
– Matyt, pagaliau visiškai išsilaisvinau iš dinastijos rėmų. Tiesa, atvažiavusi į Prancūziją aš kūriau ir skulptūras, ir paveikslus. O paskui buvo toks periodas, kai tapyba visai nutrūko.
Matyt, pritrūko materijos ryškumo, reikėjo palaukti, kol kažkas užaugs viduje. Be to, skulptūrai ir tapybai dažniausiai reikia atskirų dirbtuvių, nes molis labai dulka, o dulkės nusėda ant tapomų darbų.
– Gal planuojate Lietuvoje surengti ir skulptūrų parodą?
– Kol kas – ne. Pernelyg brangu jas atsigabenti. Juk skulptūros molinės – ir sunkios, ir labai trapios.
– Kodėl jūsų kūriniuose tiek daug gyvūnų – kiškių, šunų?
– Esmė ne pats gyvūnas. Aš galėčiau ir dramblį nupiešti. Mėgstu vaizduoti gyvūną, gyvenantį su žmogumi. Čia galima prisiminti ir gyvulines pasakas, ir simbolines gyvūnų reikšmes, kurios nekinta per amžius. Pavyzdžiui, kiškis man yra aistros simbolis.
Galėčiau vaizduoti ir vilką, tik tektų pasirinkti, koks jis turėtų būti – aršus plėšrūnas ar tas kvailelis, kurį nuolat apgauna lapė.
– Kaip Paryžiuje pasikeitė jūsų kasdienis gyvenimas? Gal jau puikiai skiriate įvairias vyno rūšis?
– Tikrai geriau nei gyvendama Lietuvoje. Juk prancūzai nuolat kalba apie vyną. Kokia rūšis ar regionas geresni, koks poskonis. Tai pro vieną ausį įeina, o pro kitą jau neišeina, pasilieka galvoje.
Paveikslai nuveda į mistinius tolius
Pasak prancūzų meno kritikės Marie Deparis-Yafil, tapydama jauna lietuvių kūrėja R.Jusionytė ieško sąsajų su Vilniumi, šeimos praeitimi. Jos dabartis taip pat daro didelę įtaką. Rūtos talentas atvedė ją į Prancūziją, kur ji tapo Paryžiuje gyvenančia ir kuriančia pripažinta menininke.
„Jos personažai – tikroviški, pilni gyvybės, jų esybė fiziškai jaučiama. R.Jusionytės paveikslai – lyg savarankiškos refleksijos, jie akivaizdžiai egzistenciniai. Pirmasis įspūdis greitai nublanksta, jį užgožia fantazijos pasaulio būtybių gimimas. Taip kūriniai įgyja metafizinę dimensiją ir palydi mus į tik jiems žinomus mistinius tolius“, – teigė M.Deparis-Yafil.
