Praėjusį savaitgalį Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidaryta 62 metų skulptoriaus M.Navako 1977–2014 m. darbų retrospektyva „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ žiūrovus pirmiausia pribloškia dydžiu.
15 kūrinių – lauke
Autorinę instaliaciją sudaro 56 kūriniai, iš jų net 15 rodoma lauke. Tai pats didžiausias kada nors NDG surengtas projektas, sujungiantis vidinę ir išorinę pastato erdves.
„Tai šimtas tonų gero meno, iš jų net aštuoniasdešimt tonų – lauke“, – sakė parodos kuratorė Elona Lubytė. Darbams atgabenti ir sukonstruoti prireikė daugiau nei dešimties didžiulių krovininių automobilių ir dviejų skirtingos keliamosios galios kranų.
Dėvėjo raudoną kaukę
M.Navako užmojis ir gebėjimas surasti savo objektų ir Nacionalinės dailės galerijos pastato formų sąskambius nepalieka abejingų.
Juolab kad tie sąskambiai, kaip liudija ir parodos pavadinimas, – ne tik formalūs. Jie primena ir buvusio Revoliucijos muziejaus, ir Lietuvos, o gal net visos Rytų Europos posovietinės visuomenės sąmonės pokyčius.
Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros vedėjas Petras Mazūras įsitikinęs, kad ši paroda tik patvirtina, kad M.Navakui atitenka pirmoji vieta šiuolaikinėje Lietuvos skulptūroje. „O mene, kaip žinote, antrų vietų nebūna“, – juokdamasis pridūrė skulptorius.
P.Mazūro manymu, parodos autorius – vienas tų kūrėjų, kurie padarė didžiulę įtaką šiuolaikiniam Lietuvos menui.
Ir nors ši retrospektyva – pirmoji muziejinė M.Navako ekspozicija Lietuvoje, jau keletą dešimtmečių ne tik menininko kūriniai, bet ir jo pilietinė pozicija, požiūris į kūrybą veikia visą mūsų meno sceną.
Parodos atidaryme apsilankė ne tik skulptoriai, keramikai ar tapytojai. Tarp didžiulių instaliacijų klaidžiojo kompozitoriai, režisieriai, rašytojai.
Tiesa, su autoriumi jiems pabendrauti neteko, nes, jo manymu, į parodą žmonės turėtų ateiti pasižiūrėti kūrinių, o ne paplepėti.
M.Navakas, užsidėjęs raudoną kaukę, virto savo studento Mariaus Skudžinsko filmo „Beieškant gojaus“ herojumi Ubikvistu, kuris ilgai keliavo po Lietuvą ieškodamas utopinio Gojaus-Rojaus.
Svarbu griauti sienas
„M.Navako darbai, kaip ir neseniai Nacionalinėje galerijoje eksponuotos didžiulės Kęstučio Zapkaus drobės, leidžia pajusti, kaip žmogų veikia tikri dalykai“, – pažymėjo fotomenininkas Algimantas Kunčius.
„Seniai tokios parodos reikėjo“, – džiaugdamasis naujai suskambėjusiomis Nacionalinės galerijos erdvėmis pritarė jam ir kompozitorius Šarūnas Nakas. O tapytoją Arvydą Šaltenį sužavėjo M.Navako gebėjimas keistis, pajusti laiko pulsą.
„Anksčiau jis su gyvenimu grūmėsi. Tai liudija visos tos geležys, didžiuliai masteliai. Dabar juokiasi, plepa, anekdotus pasakoja. Ir spalvos atsirado. Darbai tapo ir tapybiški, ir teatrališki“, – žvalgydamasis po didžiąją salę kalbėjo tapytojas.
„Atrėmė M.Navakas skulptūrą į sieną, ir ši jau griūva. Kam ši siena reikalinga? Ji tik uždengia Juozo Mikėno kūrinį. Ji dekoratyvi, o M.Navakas nemėgsta dekoratyvumo. Sienos yra blogis, tačiau laužydamas visur sustatytas nereikalingas sienas tuščiai išeikvoji daugybę energijos“, – svarstė skulptorius P.Mazūras, stabtelėjęs prie Nacionalinės galerijos įėjimo.
M.Navako skulptūros šalia J.Mikėno „Pirmųjų kregždžių“ piktina tik tuos išverstakailius, kurie lindėjo po šilta antklode tą kruviną sausio naktį, kai skulptorius su būriu bendraminčių apžiūrinėjo savo menką ginklų arsenalą Seimo rūmuose.
Gal todėl daugelis jau pasiryžę rinkti parašus, kad bent dalis M.Navako darbų liktų stovėti šalia Nacionalinės dailės galerijos kaip nuolatinės ekspozicijos dalis.
„Kablys“ tapo permainų simboliu
M.Navakas gimė 1952 m. Kaune, gyvena ir dirba Vilniuje. Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros profesorius.
1969-1971 studijavo architektūrą Kauno politechnikos ir Lietuvos SSR valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Tačiau 1977 m. baigė dailės institute ne architektūrą, o skulptūrą.
Nuo 1977 m. dalyvauja parodose, granito skulptūrų simpoziumuose Smiltynėje, engia ekspozicijas viešose erdvėse.
1995 apdovanotas Herderio premija už pasiekimus ginant modernią meno sampratą ir darbus, pelniusius tarptautinį pripažinimą ir tuo prisidėjusius prie demokratinio Lietuvos kultūrinio gyvenimo atnaujinimo.
1999 m. jo kūryba įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija, o 2004 – Baltijos Asamblėjos premija.
1999 m. M.Navakas kartu su E.Rakauskaite pirmą kartą atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje. Jis dalyvavo daugelyje Šiaurės šalių bienalių. Pietų Korėjos bienalėje, realizavo didelius skulptūrinius projektus Berlyne ir Pusane (Pietų Korėja).
Nuo 1990-ųjų kuria skulptūras iš standaus plieno. 1994 m. menininko iniciatyva Vilniaus Geležinkeliečių rūmų fasade įkomponuotas „Kablys“ tapo atpažįstamu politinių permainų Rytų Europoje ženklu.
XXI a. pradžioje autorius susidomi plieninių stambių tūrių cisternų, statybose naudojamų šiukšlių konteinerių, statybinių sijų perkūrimu į skulptūrinius objektus.
Kurdamas scenovaizdžius operoms „Pjeras Giuntas“ (1997 m.) ir „Lokys“ (1999 m.) skulptorius išbandė skaidrių projekcijų galimybes, o vėliau ir videomeną.
Menininko darbų turi įsigiję Lietuvos dailės muziejus, o taip pat Latvijos, Estijos, Suomijos, JAV muziejai ir kolekcininkai.
