Per ansamblių vakarą Kalnų parke Utenos kultūros centro choras su dviem muzikantais – puodynininkais, „grojančiais“ V.Valiušio nužiestomis septyniomis puodynėmis, atliks kūrinį „Tulyda kabalda“.
Šios idėjos ir kūrinio autorius – Povilas Velikis, akordeonininkas, instrumentinės grupės „Subtilu -Z“ įkūrėjas ir muzikantas, Kauno Vytauto Didžiojo muzikos akademijos dėstytojas.
„Pirmiausia pasirinkau puodynes, o po to atsirado kūrinys, sudarytas iš sutartinių, užkalbėjimų ir vadinamųjų prasivardžiavimų. Nėra taip jau paprasta pasirinkti puodus, skambančius skirtingo aukščio natomis ir turėti visus dvylika, ar bent septynis garsus. Puodynių garsas labai įdomus ir šiek tiek primena varpus“, - sakė 33 metų P.Velikis.
Atvykęs pas Lietuvos puodžių karaliumi tituluojamą V.Valiušį ir pasiėmęs medinį šaukštą, muzikantas juo skambiai pabarškino ir paklausė, kaip skamba beveik šimtas ką tik nužiestų puodynių – taip ieškojo garsų, kurie jam tiktų.
Iš viso šio kiekio molinukų P.Velikis atsirinko tik septynias dviejų skirtingų formų puodynes: aukštas, apie 20 cm aukščio ir žemas, plokščias – panašias į dubenis.
Ne visi puodai skamba
„Ne visi puodai skamba. Pavyzdžiui, jei bus su ąsele ar dangčiu – neskambės. O tie, kurie skamba, kiekvienas turi savo skambesį. Skirtingai skamba aukštas ir žemas, platus ir siauras puodas. Skambėjimo garsui įtakos turi du pagrindiniai dalykai: sienelių storis ir nužiedimas. Tik labai gerai nužiestas puodas skamba ir tai vadinama „skambėjimu forma“: skamba forma, proporcija, linija“, – aiškino puodžius V.Valiušis.
Daugiau nei keturis dešimtmečius puodininkystės amatu besiverčiantis vyras prisipažino, jog per tą laiką nulipdė ir nužiedė ne vieną šimtą ir ne du, o šimtus tūkstančių įvairių molio dirbinių – kasmet sunaudodamas po 20 tonų molio.
„Geras meistras per dieną turi pagaminti ne mažiau kaip šimtą puodų ir dirbti po 100 – 110 valandų per savaitę“, - teigė V.Valiušis.
Birželį 64-ąjį gimtadienį atšventęs V.Valiušis nemėgsta, kai jį vadina keramiku ar tautodailininku. Sako, jog esąs paprastas kaimo puodžius, savamokslis trečios kartos puodžių atstovas.
„Esu gimęs ant molio krūvos – pirmosiose savo vaikystės nuotraukose sėdžiu su tėvais visas moliuotas, tarp puodynių ir molio krūvų. Mano senelis, tėvas, dėdė buvo puodžiai ir net mama turėjusi savo keramikos verslą“, - sakė jis.
Žiedžia kaip Dievas
V.Valiušis tikina, jog visą gyvenimą gamina tik tai, ko reikia žmonėms.
Sovietmečiu perkamiausi buvo gėlių vazonai, tad prigamino didžiules jų serijas, Lietuvos atgimimo laikotarpiu „ant bangos“ buvo liaudiški ąsočiai ir vazos, o dabar pirkėjai dairosi funkcionalių indų maistui gaminti.
„Šiemet sukako lygiai 31 metai, kai prekiauju Kaziuko bei kitose rimtose šalies mugėse. Jos man – gyvenimo būdas, į kiekvieną mugę vykstu kaip į pasimatymą su savo senais pažįstamais. Su mano inicialais, dviguba „V“ - „W“ paženklintų keramikos gaminių dažniausiai ieško nuolatiniai pirkėjai. Perka sau, dovanoms“, – sakė V.Valiušis.
Į Dainų šventės Amatininkų mugę jis kasdien vešis ne mažiau kaip šimtą savo darbų.
Tarp jų ne tik tradiciniai, perkamiausi puodai ir puodynės, bet ir puodžiaus meistrystės, vadinamo „aukštojo pilotažo“ kūriniai - itin elegantiškos, miestietiškos, į dangų šaunančios žvakidės, įvairūs juodosios keramikos darbai.
Pastarieji, iš pirmo žvilgsnio, verčia net abejoti iš ko jie yra pagaminti – vienur atgyja matinė juoda spalva, kitur – itin glotni, metalinio žvilgesio, su subtiliais vaivorykštiniais atspalviais.
Paklaustas, koks yra geriausias jo darbų įvertinimas, puodžius ilgai negalvoja: „Vienas ryškiausių mūsų keramikų, daug metų vadovavęs keramikos katedrai Lietuvos dailės akademijoje – Juozas Adamonis apie mane yra pasakęs: „Jis žiedžia kaip Dievas.“
O iš mano pirkėjų įstrigo du. Pernai per Kaziuko mugę viena moteris labai ilgai rinkosi ąsotį – keista buvo matyti, kai jį kiekvieną liečia ir apglosto, kol pagaliau šalia stovėjusiam savo vyrui pasakė: „Šitas gražus“.
Tik tada pamačiau, kad ta moteris – akla.
O prieš keletą metų viena pirkėja per mugę irgi labai ilgai čiupinėjo kiekvieną mano darbą, kol ėmė šaukti į šalį nuėjusiam sutuoktiniui: „Šitas ąsotis manęs nepaleidžia!“
Įkūrė keramikos muziejų
Prieš 13 metų senojoje Leliūnų mokykloje V.Valiušis įkūrė savo vardu pavadintą keramikos muziejų, tapusį Utenos kraštotyros muziejaus filialu.
Prieš tai net aštuonerius metus vyras savo lėšomis – investavo apie 300 tūkstančių litų, sutvarkė šį dviejų aukštų, 600 kv.m. ploto pastatą.
Šiuolaikiškose muziejaus ekspozicijų salėse galima išvysti tikrą molio karalystę -- beveik 3 tūkstančius įvairių molio keramikos dirbinių, iš kurių beveik du trečdalius sudaro V.Valiušio daugiau kaip dvidešimt metų rinkta senosios keramikos kolekcija. Tai autentiški puodai ir puodeliai, puodynės, dubenėliai, ąsočiai, palivonai, bosai, lekai, terlės, čerpės ir kiti, kuriems dešimtys, o gal ir šimtai metų.
Lietuvos keramikos raidą atspindintys, įvairių formų ir skirtingos paskirties darbai išdėstyti pagal etnografinius regionus chronologine tvarka.
Šalia jų glaudžiasi ir etnografiniai eksponatai: girnapusės, akėčios, indaujos, geldos, kibirai, piestos, anderėlės ir kita, bei paties V.Valiušio kūrybą pristatantys įspūdingi darbai.
Keramikos muziejaus dirbtuvėse yra įrengtos trys modernios patalpos: viena jų skirta lipdytinės keramikos mokymui, antra – žiedžiamosios, o trečiojoje – pastatytos keramikos diegimo krosnys.
Muziejaus lankytojai čia gali patys nužiesti pirmąjį savo gyvenime puodą.
V.Valiušio dėka Leliūnai tapo traukos centru, žmonės čia dažnai užsuka pasižiūrėti originalių eksponatų, susipažinti su lietuviška keramika ir pasiklausyti čia muziejininku dirbančio jo paties pasakojimų.
„Man patinka kurti šventę ir sau, ir kitiems“, - trumpai atsakė V.Valiušis, paklaustas, iš kur tas jo nesavanaudiškumas ir dosnumas.
