„LT identity“ suburta komanda savo darbais siekia analizuoti esamą kultūrinę Lietuvos piliečių patirtį, ieškoti naujų simbolių, šiuolaikinių tapatumo ženklų, kūrybiškai juos interpretuoti ir formuoti pozityvų Lietuvos piliečių požiūrį į save. Vieną iš šiuolaikinių drabužių su tautiniais akcentais kolekcijos kūrėjų, mados dizainerę J.Rimkutę kalbina žurnalo „Liaudies kultūra“ bendradarbis J.Šorys.
- Kartu su dizainere I.Ševiakovaite kuriate modernių kasdienių drabužių ir aksesuarų su tautiniais akcentais kolekciją. Kaip apibūdintumėte tautinio kostiumo (šventinio bei skirto kasdienai) ir šiuolaikinių drabužių su tautiniais motyvais dizaino santykį?
- Svarbu išsiaiškinti, koks yra šiuolaikinis dizainas. Mados ir dizaino misijos skirtingos. Pagrindinė šiuolaikinio dizaino funkcija – būti pritaikomam. Šiuo atveju tradicinį tautinį kostiumą, jo elementus, detales, aksesuarus turime pritaikyti kasdieniam gyvenimui. Visapusiškai apmąstyti, kokie XXI a. kuriamų drabužių tautiniai akcentai galėtų natūraliai prigyti visuomenėje. Pasistengti, kad tai neatrodytų dirbtinai, o taptų motyvuota menine raiška ir atitiktų kasdienes reikmes. Tarkim, kad šiuos drabužius būtų lengva prižiūrėti: išskalbti, išlyginti.
Požiūris į XIX a. ir šiuolaikinius drabužius iš esmės skiriasi. Dabar drabužių pasirinkimą dažnai lemia jų patogumas, o ne grožis. Dar svarbu, kad šie drabužiai taptų madingi (populiariai kalbant, kad juos pradėtų nešioti beveik masiškai ir kone stichiškai), kad juos pripažintų ir imtų vilkėti jaunimas – turime jiems ir patikti, ir įtikti. Kai sukuriamas geros kokybės ir įdomaus dizaino drabužis, žmonėms nebereikia aiškinti, kodėl turėtų jį vilkėti. Tiesiog turime akis pripratinti prie gražių spalvų ir siluetų.
- Kaip nusistovėjo ir subrendo jūsų su Ieva pasirinktoji dizaino kryptis su atodaira į tautinio kostiumo įvairovę ir raidą, į galimybes išryškinti ir savitai išgryninti jo konstrukcinius, spalvinius, ženklinės sistemos ir simbolikos elementus? Kodėl renkatės būtent tai?
- Mūsų dizaino sampratą formavo keli pagrindiniai veiksniai. Dažnai esame tarsi indas, į kurį subėga įvairios gyvenimiškos patirtys ir idėjos. Nepriklausomybės atgavimo metais buvome dar paauglės. Atsimenu, tada mokiausi Kaune, Stepo Žuko technikume, ir su ypatingu pasimėgavimu gatvėse smeigėme ant metalinių virbų įvairius sovietinius pažymėjimus... Buvome įsukti į revoliuciją, tos permainos (ne)tiesiogiai užkabino ir mus. Atsirado pojūtis, kad galima ir privalu remtis savo įžvalgomis bei patirtimi ir įdomiai dirbti savo srityje.
Be to, mes su Ieva esame nemažai pakeliavusios po pasaulį (įsiminė, pavyzdžiui, išvykos į vadinamąsias egzotines šalis – Mongoliją, Tailandą ir kitur, tiesa, į labai dominančią Afriką dar nenuvykau), dar nemažai kaip kostiumų dizainerė važinėjau su teatru, stažavomės kai kuriuose prestižiniuose užsienio, pavyzdžiui, Paryžiaus, modelių namuose. Prasiplėtė akiratis, pamatėme, kaip mes, lietuviai, atrodome iš tolimesnės pasaulio perspektyvos – su visais paveldėtais ir neseniai įgytais pliusais ir minusais.
Kaip dizainerės ir mados kūrėjos Paryžiuje suvokėme, kad naujais modeliavimo sprendimais pasaulyje jau nieko nenustebinsime. Pasauliui esame įdomūs tik savitumu, originalumu, atspindinčiu ir mūsų kilmę. Lietuviškojo tapatumo raiška sudomino mus ir kaip dizaineres.
- Vis dėlto, kai gręžiatės į tautinį tekstilės paveldą, kas jus labiausiai traukia? Kas jaudina ir įkvepia, ką norisi savaip perkurti ir pritaikyti dabarties poreikiams? Juk turime pripažinti, kad daugeliui lietuvių mados dizainerių tai mažai rūpi?
- Kai kurie mūsų dizaineriai šioje srityje jau yra pasireiškę... Mes dalį savo kūrybinio kelio esame sąmoningai paskyrusios lietuvių tradicinei ir moderniai aprangai, jų sąsajoms apmąstyti ir pritaikyti, atsižvelgdamos į dabarties drabužių nešiosenos ypatumus ir iššūkius. Mums buvo įdomu nuosekliai dirbti šia kryptimi, stebėti, kaip žmonės priima naujus mados pasiūlymus ir kaip pamažu vystosi „LT identity“ ir kitų projektų užsuktas procesas, kuris tarsi reikalavo tęsinio. O kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių...
Apie 2003 metus, tarkim, galvojome – kokie mes buvome, kiek dar turime prisikaupę postsovietizmo, kiek tėvų, senelių kartos patirties, kokie etalonai mus lydėjo tada ir su kuo gyvename dabar.
Be to, kiekvienas kūrėjas nuolat atsakinėja ir į savuosius egzistencinius klausimus – kas aš esu, ko siekiu gyvenime, iš kur ir kuo nešinas ateinu ir kur einu. Tai kėlė ir kitus pasaulėžiūros klausimus – ką buvome išgyvenę ir sukaupę iki krikščionybės, kuo reiškėsi ir rėmėsi tuometinė estetika ir amatai? Man atrodo, kad mes, lietuviai, gal dėl savitos istorinės patirties iš prigimties esame minimalistai, ganėtinai asketiški.
- Ir turbūt kurdamos šiuolaikinį tautišką dizainą siekiate tą principinį estetinį minimalizmą „spausti“ׂ tiek, kiek tik jūsų trapios rankelės suspaudžia?
- Taip, bet pažiūrėkime, kuo išskirtinis pasaulyje išgirtasis šiaurietiškas, skandinaviškas dizainas. Tai yra jų kultūrinio pasaulio išraiška. Manau, kad ir mes turime daug panašios estetikos, tik į pasaulį žvelgiame truputį šilčiau. Slaviški laikmečiai, nors ir prievartiniai, mūsų pasaulėjautą vis dėlto šiek tiek paveikė, padarė mus emocingesnius.
- Per daugelį metų nusistovėjo stereotipinis tradicinio tautinio kostiumo supratimas – tarsi neabejojame, kokio ryškumo turi būti jo spalvynas, tarsi nekyla klausimų, kas yra skoninga, saikinga, stilinga, priimtina ir ne... Jūs kuriate savuosius neotautinius modelius, siekiate ekspresijos, žaismės, kad ir nuosaikaus, bet modernaus siluetų ir spalvų svingavimo, sodrių ir raiškių įvaizdžių kūrimo. Kas jus šioje srityje „veža“, juolab žinome, kad XIX a. šventinis kostiumas buvo daug ryškesnis, o vėliau kažkodėl lyg ir nusivadėjo... Ką gaivinat, ką marinat?
- Įdomiausia yra tai, ką tik dabar pradedu įžvelgti – kiekvienas Lietuvos regionas turi būdingus audinių piešinius. Tai per daug amžių susiformavusios ypatybės, kurias lėmė ir vietinis kraštovaizdis, ir savita gentinė atmintis. Kiekvienas regionas turi net savą namų struktūrą, dydžius, puošybą, taip pat tikėjimus, tad akivaizdu, kad visa tai perkeliama ir į audinių piešinius, spalvas. Tai žemaičių ryškūs, nesikartojantys, dažniausiai raudono pagrindo ilgadryžiai sijonai, kur nebijoma stambių ar smulkių elementų dėliojimo, jų juostos gali prasidėti vienu piešiniu, o baigtis kitu... O dzūkų – smulkūs langeliai, viskas labai trapu, ypač siuvinėtose drobėse. Ir suvalkietiškos ryškių spalvų lelijos prijuostėse!
- Minėjote, kad orientuositės į kuriamų modelių praktiškumą, prieinamumą, demokratiškumą, į kasdienio gyvenimo poreikius, bet sieksite, kad jie būtų žaismingi, „lietuviškai“ ryškūs, spalvingi... O ką kasdienai renkasi dabartinis jaunimas? Kokios jų aprangos detalės galėtų reprezentuoti lietuviškąją tapatybę?
- Matau daugybę skirtumų tarp XIX a. ir vėlesnio tautinio kostiumo bei jo interpretacijų šiuolaikinėse mados dizainerių kolekcijose. Anuomet tautinis kostiumas buvo suvokiamas kaip šventinis, tai buvo viešos išeigos drabužių visuma, kuri skyrėsi nuo kasdienės aprangos. Vadinasi, tik per šventes lietuviai, ypač moterys, buvo ryškios.
Man norėtųsi, kad ir kasdieniame dabarties žmonių garderobe atsirastų kur kas daugiau spalvų ir kad jis būtų atpažįstamas kaip lietuviškas.
Deja, turiu pasakyti, kad tik dalis Lietuvos žmonių dabar tam ryžtasi. Kita vertus, moterys per šventes ar būdamos viešose reprezentatyviose vietose vis labiau siekia būti pastebimos, ryškios, išskirtinės. Teoriškai tai atitinka praėjusių laikų nuostatas – atspindi estetinį moterų skonį. O jaunimas šiais laikais sau leidžia daugiau. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad lietuviai labiau mėgsta santūrias, tarpusavy derančias, niuansuotas spalvas.
Mūsų tikslas, kad per šventes jiems norėtųsi pasipuošti taip, kad drabužis asocijuotųsi su Lietuva, čia išugdyta estetika. Ir tai būtų ne prievolė, o vidinis poreikis.
- Įteigti ambiciją subtiliomis priemonėmis per drabužius pasisakyti, kas mes iš tikrųjų esame?
- Taip, be nereikalingų deklaracijų ar pusiau prievartinių vajų, kad esą tikriesiems lietuviams spintose būtina turėti ir tradiciškai suvoktą šventinį tautinį kostiumą ar jo dalį. Galima ir reikia turėti visko, kas miela širdžiai! Svarbu, kad naujasis lietuviškumu paženklintas drabužis tau patiktų ir kad jį dėvėdamas gerai jaustumeisi. Tarkim, kad vyrai vietoj kaklaraiščio nešiotų įdomių spalvų ir raštų tautinę juostelę ar ką kita, nors apskritai vyrams visada sudėtingiau ką nors iš tautiško arsenalo pasiūlyti. Su moterimis dizainerėms dirbti lengviau...
Norisi kai kuriais iškalbiais akcentais gražiau, lietuviškiau papuošti vaikus, tik gaila, kad jie drabužius greitai išauga... Taip pat yra daugybė emigravusių žmonių, kurie svetimoje aplinkoje tarsi slepia savo tapatybę, bet kai atsiranda progų pasisakyti, drabužiai su neįkyriais lietuviškumo (ar priklausymo baltų arealui) ženklais, detalėmis ar spalvomis kalbėtų patys už save, savaimingai.
- Taip naujuose sumanymuose reikštųsi, kaip užsiminėte ankstesniuose pasisakymuose, „praktinis romantizmas“, „tapatybių virsmų“ suvokimas ir kiti jūsų kartu su Ieva išgyventi individualūs „matymai“?
- Iš tikrųjų mes su Ieva ir kurdamos modelius, ir gyvenime esame romantikės. O romantizmo esama visokių atmainų – ir susijusio su iššūkiais, ir su neįprastumu, savita raiška, bandymais eiti savuoju keliu.
- Kuo remsitės kurdamos penkiolika modelių, kurie bus pristatyti per Tautinio kostiumo dienos renginius ir kurie turės ambicijų įsiveržti į madingos aprangos rinką?
- Šį kartą mums įdomiausi audiniai. Galime pasidžiaugti, kad dar turime rankomis audžiančių audėjų, todėl kolekcijoje norime panaudoti ir jų darbus. Sieksime, kad atsirastų audinių kolekcija, kurią norėtų perimti kuris nors iš tekstilės fabrikų. Mes kuriame modelius kaip pavyzdžius, galinčius paskatinti gaminti tokius audinius ir plačiau naudoti kasdienėje aprangoje. Juk būtų puiku, kad kiekvienas galėtume jų ar iš jų pasiūtų drabužių nusipirkti ar kurti savuosius modelius.
Norime, kad gamintojai neišsigąstų, nebijotų investuoti, patikėtų, kad atsiras tokių drabužių pirkėjų. Mes esame iš tų, kurios sakome, kad toks poreikis tikrai bus, bet iš esmės tai gana ilgas procesas. Panaudosime ir megztas kojines (muziejuje matėme Mažojoje Lietuvoje megztą porą), juk jos puikiai tinka ir šiems laikams.
Pavyzdys mums ir estai, kurie savo tautinės tapatybės raiškai yra pasitelkę ir šiuolaikinį dizainą (apie tai pasakojo mūsų bendradarbė Elmira, neseniai studijavusi Taline). Ten kasdieniam vartojimui pasiūlyta daugybė kojinių raštų (kolekcija pavadinta „Etnoraštai“), iš kurių galima rinktis. Ir mes norime ta kryptimi judėti.
Kas dar bus rodoma? Gink Dieve, nesitikėkite, kad bus žaidžiama su XIX a. siluetu, ilgais sijonais ir panašiai. Turime susitaikyti, kad XXI a. siluetas visai kitoks, bet prie jo priderinsime audinius, pritaikysime raštus, piešinius, pabandysime parodyti jų įvairovę ir kontrastus – nuo sunkios vilnos iki piešinių, siuvinėtų ant lino audinių. Norisi, kad rankdarbių idėjos plistų kuo plačiau, per įvairias šiuolaikinės komunikacijos priemones, juolab kad dar turime daug puikių rankdarbių meistrių. Net ir joms norėtųsi pasufleruoti idėjų, kaip plėtoti savo sugebėjimus.
Turime pasiūlymų ir vaikams, tarkim, kaip padaryti patrauklias ir net mėgstamas mokyklines uniformas. Kai kurios lietuviškos tekstilės įmonės, siekiančios gaminti lietuviškus produktus, į mus jau kreipėsi. Be naujos kolekcijos, pasidalinsime ir kaupiant žinias kilusiomis idėjomis ir pasiūlymais.
- O ar judviejų darbuose atsispindės regioniškumas? Kreipiate į tai dėmesį ar jau nebe? Pavyzdžiui, ar ne keistai atrodys, kai vilniečiai siauromis senamiesčio gatvelėmis vaikščios apsirengę drabužiais su istorine ir regionine mažlietuvių simbolika...
- Manau, kad tai jau natūralu. Pirmiausia dėl to, kad mes beveik visi jau esame lietuviai. Pavyzdžiui, aš esu klaipėdietė, gyvenanti Vilniuje. Yra kupiškėnų, kurie gyvena Klaipėdoje, ir panašiai. Iš savo gimimo vietų aktyviai migruojame po Lietuvą. Sėsliai gyvenančių, vietinių etninių sričių žmonių vis mažiau.
- Ir manote, kad toks vidinis persiteliūskavimas atriša rankas kurti modelius su bendralietuviška simbolika? Man rodosi, kad regioninių „tautinių produktų“ paklausa būtų didesnė, ypač ten, iš kur jie kilę?
- Galbūt, bet mes į tai dar mažai gilinomės, pažiūrėsime, kurie iš lietuvių yra didžiausi savų kraštų patriotai ir kaip mes į tai galime atsiliepti. Eksperimentuodamos kai kuriuos ženklus darėme skirtingų spalvų. Buvo keista, kad populiaresni buvo intensyvesnių spalvų variantai. Viena detalė buvo pagrįsta raudona žemaitiško sijono ilgadryže, dominavo ryškios spalvos, ir jos raudonumas neišgąsdino – taip buvo pasisakyta už originalumą.
Gal ir reikia palikti bent po vieną regioninį akcentą, kad norintieji galėtų tiesiogiai tapatintis. Bet jei orientuosimės vien į tai, tarsi nebematysime bendresnių pasaulio tendencijų, didesnių iššūkių, pavyzdžiui, rūpesčio dėl lietuvių kalbos išsaugojimo ir Lietuvos kaip valstybės ateities. Kalbėdami apie regioniškumo svarbą, tarsi užmirštame, kad mus nuolat veikia ir unifikuoja globalaus pasaulio procesai. Emigrantų vaikai jau turbūt nekalbės lietuviškai ir neieškos kasdienių drabužių su tautiniais motyvais. Gal dabar ir čia Lietuvoje turėkime ir pritaikykime šiuolaikiniam gyvenimui bent tai, ką dar turime ir ką daugumai suprantamai galime interpretuoti?
- Kaip simbolinius ženklus kartu su Lietuvos liaudies kultūros centro specialistais rinkotės violetinio arba tamsaus mėlyno pagrindo lelijas iš suvalkietiškų prijuosčių ir minėtas raudonas ilgadryžes iš sodriai raudonų žemaičių sijonų. Kodėl buvo pasirinkti būtent jie?
- Tariantis dėl bendradarbiavimo mums buvo pasiūlyti šie simboliai ir jie mums pasirodė visai priimtini. Matyt, teisingas siūlymas pradėti visuomenę pratinti vos prie kelių simbolinių akcentų, daugmaž atpažįstamų visiems lietuviams. Galbūt kitose Dainų šventėse bus pasirinkti kiti simboliai. Minėtus akcentus įtrauksime į bendrą kolekcijos modelių ir aksesuarų vaizdinių sistemą. Jie išnirs ir daugeliui galbūt visai netikėtose vietose, pavyzdžiui, šventės savanorių aprangoje, rankinėse, atributikoje.
Kita vertus, kuriant svarbu tartis ir su gamintojais, kokios kokybės, sudėtingumo, spalvingumo gaminius jie su įvaldytomis technologijomis sugebės padaryti. Džiaugiuosi, kad pasirinktas suvalkietiškų prijuosčių lelijos simbolis. Tai labai gražus ir daugiareikšmis ženklas. Norėtųsi parodyti ir dar kelis lelijos ornamento pritaikymo variantus, ypač geometrizuotus augalinius motyvus.
- Juk suvalkiečių prijuostėse knibžda įvairių formų, dydžių, spalvų lelijų, jų neišsemiama gausa galėtų teikti įvairius netikėtus kūrybinius impulsus?
- Sumanymų ir idėjų, kaip panaudoti suvalkietiškas ir kitokias lelijas, netrūktų, bet dabar turime susitelkti į labai konkrečius darbus, kuriamus modelius. Beje, bandymų moderniau interpretuoti tautinį kostiumą būta, regis, jau nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Man norisi pajusti tą nuotaiką, sodrumą, kontrastą, bet pažvelgti į tai kiek abstrakčiau.
Mūsų kuriami modeliai primins koliažą. Juk kartais vos iš vienos tautinio kostiumo detalės gali atsirasti visiškai naujas drabužis, o mažas tradicinio audinio lopinėlis gali įkvėpti sukurti daugybę modelių. Istorinio tautinio kostiumo tyrinėtojai formuoja jo raidos sampratą, tarsi brėžia ribas, kaip leistina su juo elgtis, o kas neleistina, bet šiuolaikiniai dizaineriai pirmiausia yra kūrėjai, ne mokslo darbuotojai, jie turi visai kitą misiją – šiems laikams pritaikomais drabužiais padėti žmogui atkurti orumo ir tautinio tapatumo jausmą, sukurti seno / naujo pojūtį.
Kita vertus, jei tautinio kostiumo dizainą keisime tik minimaliai, nedaug skirsimės nuo kaimynų latvių ar baltarusių, nes esame glaudžiai susiję, tautinius drabužius sieja daug sisteminių bendrybių. Tad svarbu aklai neatsiduoti XIX a. tautinių kostiumų diktatui. Dabarties dizaineriams dažnu atveju prireikia ne tik įsigilinimo ir išmanymo, bet ir drąsos pasiūlyti savitus sprendimus. Labiausiai norisi, kad šis kūrybinis vyksmas turėtų tąsą, būtų ilgalaikis, nesibaigtų su būsimosios Dainų šventės šurmuliu.
