Sostinės „Vartų“ galerijoje atidaryta A.Sutkaus 75-mečiui skirta paroda – ne klasikinė retrospektyva. Tai ir kūrybos apžvalga, ir nauja paroda. Nors fotografijose – vaizdai, užfiksuoti prieš pusę amžiaus, menininkas vos prieš keletą metų juos atrinko iš tūkstančių kitų.
75 metų sukaktį birželio 27-ąją šventusio menininko fotoarchyve sukaupta daugiau nei pusė milijono darbų, sukurtų 1956–2000 metais. Jau kelis dešimtmečius fotografas jį atidžiai peržiūri, įdomiausius ir labiausiai vykusius kūrinius perkelia ant popieriaus.
Daugelio šių darbų iki šiol dar nematėme Lietuvos parodų salėse, nes jų pasaulinės premjeros per pastaruosius dvejus metus įvyko A.Sutkaus parodose Brazilijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ar JAV.
Vien Brazilijoje per porą metų surengta net keliolika lietuvių fotomenininko parodų.
– Kaip jums pavyksta užburti suaugusiuosius ir vaikus, kad jie žvelgtų į objektyvą be jokio nerimo, o su pasitikėjimu ir linksmumu? Gal išduotumėte receptą? – paklausiau A.Sutkaus.
– Nemėgstu receptų. Kvailos man atrodo net kulinarinių receptų laidos, kurios transliuojamos per visus televizijos kanalus. Geriau joms kurti skirti pinigai būtų atiduodami „Maisto bankui“.
Tiesa, esu sakęs, kad egzistuoja geros fotografijos receptas: reikia mylėti tą žemę ir tuos žmones, kuriuos fotografuoji.
Bet problema ta, kad nėra jokio patikimo metodo, kaip galima ką nors pamilti ar priversti kitą pamilti tave.
Fotografija – lyg flirtas. Man užtekdavo pajusti vidinį kontaktą: nusišypsoti, pažiūrėti į akis ar pamojuoti. Tam kontaktui užmegzti – begalė būdų. Bet kiekvienu atveju jie skirtingi. Dažniausiai tai darai nesąmoningai.
– Kodėl jūs norėjote tapti fotografu, o ne lakūnu kaip kiti berniukai?
– Svajojau tapti žurnalistu. Maniau, jog žurnalistas – tai toks Tadas Blinda, kuris kovoja už tiesą ir gali pakeisti pasaulį. Todėl broviausi į žurnalistiką.
Nuėjau pas tuometį Žurnalistikos katedros vedėją Stasį Makauską. Jis paklausė, ką moku daryti? Pasakiau, kad galiu fotografuoti ir rašyti. Tai, sako, fotografuok ir rašyk parašus po nuotraukomis.
Tuo aš ir užsiėmiau. Buvo toks laikraštis – „Tarybinis studentas“. Honoraras už nuotrauką – rublis. Nedideli pinigai, bet medžiagoms užtekdavo.
O paskraidyti man irgi teko, tiktai ne kaip lakūnui, o kaip fotografui. Kai fotografavau albumams „Lietuva iš paukščio skrydžio“ ir „Neringa“. Skridau ir vadinamuoju „kukurūzniku“ (vienmotoriu biplanu An-2. – Red.) ir malūnsparniu.
Kai tik pilotas nematydavo, atsisegdavau apsaugą ir dirbdavau. Nebuvo baisu, tik neramu, kad objektyvas nenukristų kam nors ant galvos. Juk ir virš miestų fotografuodavau.
Gyvenime dariau viską, ko reikia geresniam kadrui: skraidžiau, karsčiausi stogais, kilau statybiniais kranais.
– Jūsų archyve sukaupta šimtai tūkstančių negatyvų. Kaip atsirenkate tuos, kurie verti dėmesio?
– Archyvas užima didesnę pusę mano namo. Norėdamas atrinkti įdomesnius darbus turiu išspausdinti kontrolines fotografijas, jas sukarpyti, suklijuoti, sudėti į vokus. Ir tik po to su lupa peržiūriu ir pažymiu. Kartais visą savaitę žiūriu – ir nieko. Vien paprasta dokumentika. Vaizdai, kurie neturi sielos.
Gera fotografija pagauna laiko dvasią. Viena geriausių šioje parodoje – keturios moterys stotyje. Pažiūrėkite, kokie jų veidai. Ne tik tremtyje, bet ir Lietuvoje sovietmečiu gyvenimas nebuvo rožėmis klotas.
Dažnai pagalvoju, kad dar nesame suvokę, kiek per tą laiką praradome. Juk penkiasdešimt metų priverstinio ateizmo – taip pat vienas didžiausių mūsų šalies praradimų. Kaip ir emigracija, išžudytas partizaninis jaunimas, tremtis, kalėjimai. Ateizmas pakirto dvasinę šaknį, tikėjimą.
– Nuo ko priklauso, kaip atsiranda tie gerų darbų blyksniai paprastos dokumentikos fone?
– Nuo pasiruošimo ir nuo Dievo. Tas pasiruošimas – ne tik geras fotoaparatas ar tinkama juosta. Svarbu skaityti knygas, kurios praplečia akiratį, padeda susivokti pasaulyje, pajusti egzistencines problemas.
Tada keitiesi ne tik tu, bet ir tavo nuotraukos. Nenuslysti paviršiumi, stengiesi savo darbais paliesti esminius dalykus.
– Jubiliejinėje parodoje „Vartuose“ ir specialioje ką tik pasibaigusios meno mugės „ArtVilnius“ ekspozicijoje – neįprastai daug moterų fotografijų. Ar galėtumėte meilę pavadinti savo kūrybos varikliu?
– Meilė – turbina, gaminanti termobranduolinę energiją. Tik panaudoti ją reikia tinkamai.
Pavyzdžiui, daugeliui patinka mano darbas „Maratonas Universiteto gatvėje“. O juk tuomet man ne sportas rūpėjo. Pamačiau savo simpatiją, persisvėrusią per langą ir taip gražiai atrodančią, kad tiesiog privalėjau ją nufotografuoti. Du vyrai surišo kelnių diržais man kojas ir aš pakibau ant balkono. Kiek pajėgiau išsilaikyti, tiek kadrų ir pliaukštelėjau.
Moteriški akcentai mano parodose – kuratorių sumanymas. Jie gana reti ir mano kūrybai nelabai būdingi. Aš nemoku fotografuoti moterų. Pamačiusios nuotraukas visos būdavo tokios nelaimingos, kad nusprendžiau, jog daugiau jų nebefotografuosiu.
Nors viena aktorė juokais man yra patarusi, kad artistėms nuotraukas reikia parodyti ne iš karto, o po kokių penkerių metų. Tada kiekviena pasakys, kad A.Sutkus yra dieviškas fotografas.
Jaunystėje fotografuodamas apie tai net negalvodavau. Štai parodoje nuotrauka, kurioje dvi turistės Palangoje. Koks žvilgsnis! Bet aš tada dar nesuprasdavau merginų akių kvietimo. Nufotografuodavau ir nueidavau.
– Kaip nutiko, kad dauguma geriausių jūsų darbų sukurta per XX a. šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius?
– Galiu drąsiai pasakyti, kad mano geriausias laikotarpis pasibaigė, kai pradėjau vadovauti Fotomenininkų draugijai. Tuomet pagrindinė energija ėmė tekėti kita vaga.
Ar gailiuosi? Nežinau. Pavyko nemažai nuveikti, įtvirtinti fotografiją tarp kitų menų, parodyti lietuvių darbus svetur.
Sovietmečiu mums buvo aišku, kad svarbiausia – atsilaikyti prieš rusinimą. Lietuvos fotografai tai darė. Juk ne be reikalo buvo kalbama apie Lietuvos fotografijos mokyklą. Protingesni rusai matė, kad greitai mus gali apšaukti disidentais. Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas, Vitas Luckus – jų fotografijos pranoko laiką kokiais 40 metų.
Tiesa, man pačiam dažnai tekdavo apsimesti sergančiu, kad galėčiau išplėšti laiko kūrybai. Būdavo, atvyksta į draugiją svečių, o A.Sutkus ligoninėje. Jie važiuoja į Kauną ir mato, kaip aš malūnsparnyje virš miesto skrendu. Sako: ar ten jo ligoninė?
– Bet bėdų dėl sveikatos iš tiesų turėjote visą gyvenimą?
– Taip. Esu dėkingas daugybei Lietuvos gydytojų, kurie mane išgydė nuo neišgydomų ligų. Nuo šešerių metų sirgau atvirąja plaučių tuberkulioze. Ji tuomet laikyta neišgydoma. Antibiotikai – nepasiekiami. Jų buvo galima rasti tik turguje ir už didžiulę kainą. Bet išgydė.
Atvažiavęs į Vilnių vėl susirgau. Inkstų tuberkulioze. Atvira. Ir vėl pasisekė. Pakliuvau pas šviesaus atminimo gydytoją Stasę Mičelytę. Tokie žmonės – stebuklas.
Ir dabar prieš kiekvieną kelionę ar parodą – privalomas vizitas pas gydytojus. Tų parodų vis daugėja ne tik Europoje, bet ir Brazilijoje. Tik visa tai – per vėlai. Et, jei būčiau galėjęs nuotraukas pasauliui parodyti anuomet.
Juk sėkmė – tai nuolatinis darbas, kuriam reikia jėgų ir sveikatos. Metams bėgant ir vieno, ir kito mažėja. Vis dažniau pasvarstau, ar vėl imtis archyvo, ar geriau pasėdėti kieme ir pasižiūrėti, kaip gėlės žydi.
– Veronikos Povilionienės, Laimono Noreikos, Algimanto Švėgždos portretai parodoje primena, kad keletą metų dirbote savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Kodėl jį iškeitėte į „Moters“ žurnalą? Nusibodo menininkai?
– Ne. Meno žmonės – ypač svarbi mano gyvenimo dalis: dailininkai Vincas Kisarauskas, Stasys Krasauskas, Rimtautas Gibavičius, rašytojai Romualdas Granauskas ar Juozas Aputis. Jau nekalbant apie visą fotografų kartą. Mes sovietmečiu galėjome normaliai kurti tik todėl, kad vienas kitą palaikėme.
Menininkas dažniausiai gyvena su kauke. Tai normalu. Tačiau fotografui norisi ją nuimti, o tai – labai sunku. Ir mane ėmė traukti kasdienybė, gyvenimas be kaukės. Pradėjau fotografuoti gatvėse. O paskui pasinaudojau visomis galimybėmis pakeliauti po Lietuvą.
Savo transporto neturėjau, todėl naudodavausi komandiruotėmis. Arba prisidėdavau prie etnografinių ekspedicijų, kur nors filmuoti važiuojančių televizijos, kino žmonių.
Važiuoji per Lietuvą ir pamatai temą. Sustabdai automobilį ir pro šalį važiuojantį sunkvežimį. Įlipi į kėbulą ir nufotografuoji vyrus, sėdinčius ant maišų.
Kūryba domina ir muziejus, ir Eltoną Johną
* Vienas lietuvių fotografijos mokyklos kūrėjų A.Sutkus gimė 1939 m. birželio 27 d. Kluoniškiuose, Kauno apskrityje. 1958–1964 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo žurnalistiką. 1960–1962 m. buvo „Literatūros ir meno“, 1962–1969 m. „Tarybinės moters“ fotokorespondentas.
* 1965 m. A.Sutkus buvo vienas pirmųjų fotografų, kuriems leidosi fotografuojamas garsus prancūzų filosofas ir rašytojas J.P.Sartre‘as bei jo draugė rašytoja S.de Beauvoir.
* 1968–1969 m. Lietuvos fotografijos meno sąjungos kūrimo iniciatyvinės grupės pirmininkas. Nuo 1980 m. – ilgametis Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas.
* 2001–2002 m. A.Sutkui paskirta Ernos ir Victoro Hasselbladų centro fondo (Švedija) stipendija asmeniniam fotografijų archyvui tvarkyti ir dokumentuoti.
* 2011 m. jo fotografiją „Maratonas Universiteto gatvėje“ įsigijo dainininkas Eltonas Johnas. 2013 metais Londono „Sotheby‘s“ aukcione dvi A.Sutkaus fotografijos parduotos maždaug už 45 tūkst. litų.
* Menininkas yra Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
* A.Sutkaus darbų yra garsiausių pasaulio muziejų kolekcijose. Tarp jų – Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje, Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke, Dresdeno meno galerijoje, Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, Stokholmo moderniojo meno muziejuje, Čikagos menų institute, Paryžiaus fotografijos muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje.
