Kadrų prisikaupė tiek, kad V.Daraškevičius išleido pirmąjį savo albumą. Dviejų dalių knygoje - įdomesni švenčių momentai iš visos Lietuvos ir šventės eigos nuo pasirengimo iki saules sutikimo akimirkos.
Nustebino negirdėtos dainos
Apie Kernavėje pagoniškai švenčiamą Rasų šventę V.Daraškevičius teigė sužinojęs dar 1969 metais, tačiau tą savaitgalį buvęs užimtas.
„Kitais metais jau dirbau Vilniuje, ir būtinai norėjau pakliūti į tą šventę, - pasakojo fotografas. - Toji šventė Kernavėje tiesiog įtraukė mane į pagoniškų apeigų ir tradicijų sūkurį“.
Autorius teigė, kad tąkart jį labai sužavėjo dainos, daugiausia vedamos Veronikos Povilionienės (tuomet dar Janulevičiūtės), skirtos kiekvienai apeigai. Jos tęsėsi nuo ankstyvo vakaro palydint saulę iki pat saulėtekio.
Įdomu tai, kad V.Daraškevičius studijuodamas buvo ansamblio "Nemunas" narys, ir manė mokąs daug liaudies dainų. „Bet dauguma jų man buvo negirdėtos“, - prisipažino pašnekovas.
Po tų Rasų Kernavėje kitą savaitgalį jis dar sudalyvavo kitose, surengtose ant Ledakalnio Ignalinos apylinkėse. Vėliau fotografas įsijungė į Romuvos veiklą ir nuo to laiko stengėsi nei vienais metais nepraleisti šios šventės.
Entuziastų sumažėjo
Tarp labiausiai įsiminusių autorius minėjo šventes Kernavėje 1977 ir 1987 metais. Pašnekovas teigė, kad jos buvo ypač gausios dalyviais.
„Tuomet buvo puikus oras - nepaprastai gražūs rūkuoti rytai. Tais metais ryto sulaukdavo ko gero daugiau nei šimtas žmonių“, - atsiminimais dalijosi fotografas.
Jam dar įsiminė šventė ant Skarbų piliakalnio, kurią rengė Kauno kraštotyrininkai. „Jų kiek kitokios, bet irgi labai įdomios tradicijos“, - pastebėjo V.Daraškevičius.
Pasak autoriaus, dabar į šventę susirenka daugiau atsitiktinių žmonių, nusiteikusių ne dalyvauti joje, o tik pažiopsoti.
„Jie nesistengia įsigilinti į apeigų prasmę: pasižiūri kažkiek ir skirstosi namo. Dabar jau entuziastų pasitinkančių saulę, masinėse šventėse beveik nebeliko“, - teigė fotografas.
Fiksuoja mistiką
V.Daraškevičius pasakojo, kad kaip fotografą jį labai traukė ypatingai gražios to meto gamtos bei su ja susiliejančių žmonių dermė.
Toks apeigų vaizdų ir garsų derinys kaip tik ir kėlė tą mistinę nuotaiką. „Ja tiesiog spindėjo kiekvieno šventės dalyvio veidai“, - atsiminė pašnekovas.
Jis teigė, fotografuodamas dažniausiai kreipiantis dėmesį į žmonių tipažus, veido išraiškas. „Stengiuosi užfiksuoti charakteringus kiekvienos apeigos momentus“, - pasakojo fotografas.
Gamta rūpinasi vis labiau
Į knygą pats fotografas įdėjo savo dabar jau suaugusios dukters Rugilės pastebėjimą, kad per Rasos šventimus jai atrodydavo, kad ja rūpinasi pati švenčianti gamta: „Vandens, laužų ir kvepiančios rasotos žolės kalbėjimasis dainoms aidint ramino ir saugojo“.
Paklaustas, ar mes patys rūpinamės gamta, V.Daraškevičius teigė, kad tie, kurie yra tikrieji šios šventės dalyviai, dažniausiai ja rūpinasi. „Jie supranta, kaip stipriai mes esame nuo gamtos priklausomi ir su ja susiję“, - svarstė fotografas.
Čia pat pastebėjo, kad nelabai gali tai pasakyti apie daugelį kitų. „Visgi, mano nuomone, paskutiniu metu situacija krypsta į geresnę puse“, - teigė jis.
