„Esu ne kartą eksponavęs savo darbus bažnyčiose. Krematoriumas taip pat gali būti tinkama ir pašventinta erdvė, – teigia menininkas. – Mirtis ne mažiau iškalbinga nei gyvenimas, o įvairios mirties formos, simboliai ir ženklai labai talpūs prasmių.“
Pasak dailininko, pasaulio civilizacijų ir kultūrų tradicijose asociatyvus ar simbolinis mirties vaizdavimas yra neatskiriama viso kūrybinio paveldo dalis.
„Etruskų kapaviečių freskos, majų mirties dievų kultas, Egipto pomirtiniai Fajumo portretai, romėnų sarkofagai, Romos katakombų menas – visa tai atsirado iš įvairių kultūrų santykio su mirties slėpiniu. Juk ir lietuviškoji kryždirbystė išaugusi iš mirties pasakojimo, tik čia kančios įrankis perkeliamas į Gyvenimo medžio provaizdį“, – teigia V.Žukas.
Dailininkas sako norėjęs, kad krematoriume eksponuojami darbai nebūtų lengvabūdiški, skatintų prasmingą viltį, todėl šio ciklo darbuose daug „palaimintos mirties simbolikos“: susirietęs povas („Povas ir Apvaizdos akis“) – Amžinybės simbolis ir lietuviškos pustonių spalvos; balandis ir kūdikio ranka („Balandis, gėlė ir ranka“, „Profilis ir paukštis“); tvaskančios širdys bei permaldavimo votai („Širdis ir avinėlis“, „Širdis ir šeši votai“, „Aušros Vartų Marija, žirgelis ir keturi votai“).
Kurti pano koliažo principu menininką įkvėpė... nesėkmė. Kelis kartus 1000-1300 laipsnių krosnyje išdegti keraminiai reljefai, padengti keliasluoksnėmis glazūromis, jam pasirodė nepavykę, tad deimantiniu disku išpjaustė iš jų tinkamas vietas, papildė kompozicijas anksčiau išlietais ir glazūruotais šamoto votais, viską įmontavo į atitinkamas dėžes ir koliažai virto tarsi vaikiškais „sekretais“, relikvijorinėmis lentelėmis.
„Galima tai vadinti žaidimu sakramentalijomis“, – sako dailininkas, kurio visuose įvairių žanrų darbuose – keraminiuose pano, molbertinėje tapyboje, freskose, grafikoje, žiestoje ir reljefinėje keramikoje bei juvelyrikoje – ryški religinė tematika, sakraliniai simboliai: liepsnojančios širdys, madonos su kūdikiais ir pan. O dažni rokailiniai ornamentai, būdingi rokoko epochai, kartais asocijuojasi su archeologiniais radiniais, slėpiningais ženklais iš praeities.
„Savo kūriniuose stengiuosi vystyti meninius siužetus taip, kad jie būtų išoriškai paprasti, bet turėtų dvasinį užtaisą“, – apibendrina autorius.
Tiek jo keramikai, tiek tapybai būdingas sodrus, išraiškingas koloritas, užpildantis kūrinius ekspresyvios faktūros žymėmis.
„Iki šiol atskirai eksponuodavome tapybos ir keramikos darbus, o V.Žuko keraminiai pano tarsi sujungė abu dailės žanrus bei suteikė krematoriumo erdvėms dar vieną vaizdinį jutiminį atspalvį, – sako krematoriumą valdančios bendrovės „K2 LT“ direktorius Vytenis Labanauskas. – Ekspozicijos emociją papildė ir pirmą kartą čia nuskambėjusi instrumentinė muzika – per parodos atidarymą Kėdainių muzikos mokyklos mokytojų styginių instrumentų trio atliko Georgo Friedricho Handelio „Burre“ ir Johanno Sebastiano Bacho „Ariozo“.
„Genezė“ – šeštoji paroda, atidaryta krematoriume. Čia jau buvo eksponuoti tapytojų Valentino Ajausko, Giedrės Riškutės-Kariniauskienės ir Ričardo Garbačiausko darbai, keramikas Algimantas Patamsis pristatė autorinę parodą, o keramikė Nomeda Marčėnaitė – savo kurtų urnų pirmąją parodą. Meno išraiškos krematoriumo erdvėse neapsiriboja tik daile: čia skambėjo ir moterų vokalinio ansamblio „Eglė“, vadovaujamo Eglės Juozapaitienės, a cappella atliekami kūriniai, ir aktorės Linos Bocytės poetiniai skaitymai.
