Šestadienio vidurdienį prasidėjo nemokamo muziejų lankymo akcija „Muziejų naktis“, nuo pat ryto gatves ir kiemelius koncertų sale pavertė „Gatvės muzikos diena“, o kariškos technikos gausa prie Baltojo tilto publiką viliojo Kariuomenės ir visuomenės šventė. Kokybiškų renginių gausa ištuštino miegamuosius sostinės rajonus. Minios žmonių užtvindė Gedimino prospektą, Katedros, Rotušės aikštes bei aplinkines gatveles. Net vakare prapliupęs smarkus vasariškas lietus su žaibais ir griaustiniu neišgąsdino kultūringai praleisti savaitgalį išsiruošusių miestiečių.
Pasiklausius muzikos galima buvo pailsinti ausis muziejų tyloje, o kojas – muziejininkų pasiūlytose įvairiose edukacinėse dirbtuvėse. Ieškantys pramogų taip pat nebuvo nuvilti. Beveik kiekvienas muziejus lankytojams siūlė specialias užduotis, verčiančias įdėmiau apžiūrėti ekspoziciją.
Užduotys – smagios ir kraupios
Valdovų rūmuose kiekvienam įteikdavo „Atradimų žemėlapį“, kuris siūlė sužinoti iš ko padaryta seniausia kepurė, sužinoti ką ant koklių pavaizduoti kiškiai kepa ant laužo, įminti mįsles ar sužinoti kaip vadinosi populiarus neparakinis ginklas.
Gerokai niūresnės buvo Genocido aukų muziejaus užduotys. Lankytojams tekdavo vieno laisvės kovų dalyvių byla. Reikėdavo sužinoti, pavyzdžiui, Jono Noreikos (Generolo Vėtros) gimimo ir mirties datas, už kokį „nusikaltimą“ okupacinis režimas jį nuteisė mirties bausme, ir daugelį kitų dalykų. Kai kurių atsakymų teko ieškoti net mirtininkų kameroje, o norintys užpildyti visą bylą „pasmerktųjų keliu“ nuo Lukiškių aikštės keliaudavo iki Tuskulėnų memorialo.
Vieną smagiausių atrakcijų pasiūlė antrajame Vilniaus geležinkelio stoties aukšte įsikūręs Geležinkelių muziejus. Prie bilietų kasos gaudavai ekspozicijos salių planą, o jame reikėjo pažymėti eksponatus, kurius galima būtų pavadinti žibintų išparduotuve, moteriškos mados vitrina ar juvelyrikos ekspozicija. Paties įvairiausio amžiaus lankytojai linksmai ginčijosi spėliodami ar pasimatymų kampelio pavadinimas labiau tiktų prie sienos stovintiems mediniams traukinio suolams, ar kabinetui su daugybe telefonų. Suradus visus eksponatus galima buvo sukti laimės ratą ir laimėti muziejaus suvenyrus.
Geležinkelių muziejus lankytojus viliojo ir visai neseniai atidaryta traukinių ir geležinkelių technikos ekspozicija po atviru dangumi. Pasivažinėti drezina ar pasėdėti dyzelinio traukinio mašinisto kėdėje susigundė ne tik vaikai, bet ir labai solidaus amžiaus senjorai.
Būtų logiška manyti, kad „Muziejų naktis“ labiau sudomins vyresnio amžiaus vilniečius, o „Gatvės muzikos diena“ – jaunimą, tačiau visuose renginiuose publika buvo ypač mišri. Viena, kas ypač krito į akį, – šeimų su vaikais gausa. Net Genocido aukų muziejuje galima buvo pamatyti kaip tėtis komentuoja ekspoziciją dviems ikimokyklinio amžiaus mažyliams: „šių žmonių dėka mes šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje“.
Jau sutemus, dešimtą valandą vakaro, Vytauto Kasiulio muziejuje vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse monotipijos techniką taip pat išbandė nemažas būrys vaikų ir suaugusių. Kiek vėliau prie jų prisijungė ir žinoma teatro kritikė bei Vilniaus kultūrinio gyvenimo metraštininkė Audronė Girdzijauskaitė su šeima.
Muziejininkai dar vengia naktinėtojų
Nors „Muziejų nakties“ akcija buvo sumanyta kaip galimybė pamatyti muziejų kolekcijas po darbo ar tiesiog neįprastu nakties metu, nemažai Vilniaus muziejų vis dar bijo įsileisti naktinėtojus. Labai dažnai akcijoje dalyvaujančių muziejų ekspozicijos buvo uždaromos beveik įprastu laiku, o vėliau vyko tik įvairios paskaitos, koncertai ir edukaciniai renginiai. Vilniuje taip pasielgė Valdovų rūmų muziejus, tačiau dėl milžiniškų lankytojų eilių jam teko keliomis valandomis prailginti darbo laiką.
Dešimtą ar vienuoliktą vakaro galima buvo aplankyti tik Genocido aukų muziejaus ekspozicijas Aukų gatvėje bei Tuskulėnų dvaro teritorijoje ir Dailės muziejaus padalinius – V.Kasiulio muziejų, Radvilų rūmus, Nacionalinę galeriją ir Taikomosios dailės muziejų. O taip pat kelis memorialinius muziejus, tarp kurių buvo ir įvairiaspalvių prožektorių šviesomis savo fasadą nudažę Venclovų namai.
Iš jų tik Genocido aukų muziejus veikė pirmos valandos nakties. Todėl nenuostabu, kad skirtingų muziejų salėse galima buvo nugirsti pašnekesius ta pačia tema: kam vadinti „Muziejų naktimi“ renginį, kuris baigiasi ankstyvą vakarą?
Ne visi muziejai buvo linkę lankytojus įsileisti nemokamai. Populiarus Energetikos muziejus siūlė bilietus už pusę kainos, Salvadoro Dali grafikos ir keramikos kūrinius pristatantis Teatro, muzikos ir kino muziejus sumažino bilieto kainą iki 7 litų. Tiesa, tai gana nedaug, nes penktadienį, o ne šeštadienį į „Muziejų naktį“ pakvietusio Trakų pilies muziejaus bilietas kainavo net 20 litų.
