„Mano kuriama Kristaus kančios istorija vyksta Vilniuje. Čia jis nukryžiuojamas, čia jis ir prisikelia. Šie paveikslai nėra šios istorijos tiesioginė iliustracija.
Kančios istorijoje ieškau šiuolaikinių akimirkų, kuriose tiek pat gausu gėrio ir blogio, meilės ir neapykantos, išdavystės ir pasiaukojimo. Menininko paskirtis – nešti gyvybės vandenį“, – aiškino 82 metų tapytojas.
Buvusi Seinų baltoji žydų sinagoga, po rekonstrukcijos virtusi meno galerija, priglaudė A.Stasiulevičiaus kuriamą Vilniaus istoriją ir Kristaus kančios ciklą. Šią 34 paveikslų parodą menininkas skiria Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo 20-mečiui.
A.Stasiulevičius prisipažino, kad prieš septynetą metų paskelbtas popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas menininkams jam tapo rimtais gyvenimo ir kūrybos priesakais. „Menas gali sutaikyti žmogų su Dievu, menas gali būti kūrybingų pasaulio žmonių žemė, kurioje susitinka ir bendrauja tautos, valstybės.
Menininkas yra apdovanotas didesniu jautrumu nei kiti žmonės, todėl jo kūriniai padeda geriau įsismelkti į tikrovę.
Tačiau sparčiai besikeičiančiame pasaulyje kūrėjams svarbu suvokti savo atsakomybę“, – kalbėjo A.Stasiulevičius, po poros dešimtmečių sugrįžęs į Lenkiją su personaline paroda.
Per 70 parodų surengęs vyresniosios kartos dailininkas A.Stasiulevičius itin jausmingai atsiliepė apie Lietuvos sostinę. Tai yra miestas, kurį jis pamilo iš karto, kai tik atvyko iš provincijos į sostinę studijuoti.
Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje Vilnius buvo liūdnas, skurdus, kėlėsi iš griuvėsių ir gydėsi karo žaizdas. Tačiau jis nebuvo praradęs dvasios stiprybės.
„Vilnius – tai ne stogai ir sienos, o Lietuvos siela. Tapant Vilnių reikia žinoti kiekvieno pastato, bažnyčios, gatvių istoriją“, – teigė A.Stasiulevičius.
A.Stasiulevičius – tylusis revoliucionierius
Linas Poška
Kultūrologas
„Tapytojas A.Stasiulevičius – tylusis meno revoliucionierius. Jo tapyba ir tradicinė, ir revoliucinga. O revoliucionieriaus menas visuomenės gali būti priimtas bent dviem atvejais.
Pirmasis kol kas labiau šiais laikais įprastas – Ch.Ofili (dramblių išmatų tapytojo) ir jo sekėjų visame pasaulyje kelias. Antrasis būdas – dirbti, kol užaugs karta, kuriai toks pasaulio matymas yra artimas.
Mene revoliucionieriaus pergalė tvari tada, kai jis, kardinolo V.Sladkevičiaus žodžiais tariant, sugeba „augti ir laukti“. Tokį negreitą, daug darbo reikalaujantį būdą pasirinko dailininkas A.Stasiulevičius.
Jis yra krikščioniškas tapytojas. Turiu galvoje ne tematiką, o stojišką optimizmą, akivaizdų jo Vilniaus peizažuose. Ryškiausias jis ten, kur dramatišką koloritą, trapaus tragizmo ženklus sutramdo griežta paveikslo tvarka. Matyti pasaulio purvą ir niekšybes, bet, nepaisant to, rinktis tikėjimą ir viltį yra pasaulėžiūrinė ir etinė krikščionio pozicija.“
