Pasak parodos kuratorių Giedrės Jankevičiūtės ir L.Laučkaitės-Surgailienės, karo plakatai – ir propagandos priemonė, ir kasdienybės atspindys. Didžiųjų karų vizualinė produkcija padeda geriau suprasti, kuo tomis dienomis gyveno civiliai okupuoto krašto piliečiai. Meno istorikės įsitikinę, kad XX a. Lietuvos kultūrinis gyvenimas ne tik taikos, bet ir karo metais buvo žymiai turtingesnis nei mes iki šiol manėme.
„Šiuose popierėliuose, kurie viešoje erdvėje dažniausiai gyvuodavo vos keletą mėnesių, yra įrašyta daug svarbių mūsų istorijos puslapių“, – plakatų svarbą pabrėžė meno istorikė G.Jankevičiūtė. Jos domėjimosi laukas – Lietuvos dailės gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais. Pasižvalgiusi po Lietuvos ir Latvijos archyvus kuratorė pastebėjo, jog 1941–1944 metais vokiečiai, į visas tris Baltijos žiūrėdami kaip į vieną Ostlando regioną, visur platino tuos pačius plakatus. Tik užrašai buvo lietuvių, estų ar latvių kalbomis.
Tuo tarpu Pirmojo pasaulinio karo plakatuose kelios kalbos naudojamos net ir tame pačiame plakate. Stengdamiesi kuo greičiau papildyti savo kariuomenės išteklius vokiečiai į daugiakalbio Vilniaus gyventojus kreipėsi net keturiomis kalbomis.
Profesionalus menas – tik iš Vokietijos
„Visas pasaulis šiemet mini Pirmojo pasaulinio karo pradžios šimtmetį. O Lietuvoje taip tylu, kad atrodo, jog tas karas čia niekuomet ir nevyko. Nors kažin ar turėtume ignoruoti tokį įvykį, kuris pakeitė geopolitinį visos Europos veidą, sunaikino didžiąsias Rusijos ir Austrjos-Vengrijos imperijas, kurių griūtis leido atsirasti mažesnėms nacionalinėms valstybėms. Taip pat ir Lietuvai“, – svarstė L.Laučkaitė-Surgailienė.
Jau daugelį metų XX a. pradžios Vilniaus meninį gyvenimą tyrinėjanti meno istorikė prisipažino, kad ją labai domino miestiečių gyvenimas Pirmojo pasaulinio karo metais, bet apie tai iki šiol žinota labai nedaug. Vilniaus gatvėse kabėję plakatai padeda praverti duris į tą laiką.
„Į plakatus galima žiūrėti kaip į grynojo meno kūrinius, tačiau jie yra ir tos epochos dokumentai, atspindintys įvairias kasdienybės detales. Kartu jie – tobulas manipuliacijos ir propagandos instrumentas. Todėl net iš pirmo žvilgsnio labai aiškius plakatus interpretuoti gali būti gana sunku“, – įžvelgti netiesiogines, užkoduotas plakatų prasmes ragino kuratorė.
Parodoje eksponuojami Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje platinti plakatai pasiskolinti iš Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos. Mat kaip tik ten saugomas juos surinkusio ir išsaugojusio publicisto ir muziejininko Lucjano Uzemblos (1864-1942) palikimas.
Plakatai atspindi ne tik karo metų sunkumus, kai maistas ir kuras buvo pasisavinamas karo reikmėms, bet ir gana aktyvų to meto Vilniaus meninį gyvenimą. Galima pastebėti, kad okupantai mielai rengdavo į Vilnių atvykusių profesionalių vokiečių dailininkų parodas, atveždavo įdomias meno kolekcijas iš Miuncheno ir kitų Vokietijos miestų. Tuo tarpu vietiniai kūrėjai buvo nustumti ant žemesnio laiptelio – jie laikyti tik amatininkais, o ne menininkais, todėl ir savo darbus galėjo pristatyti tik įvairiose liaudies meno ir amatų ekspozicijose.
Kariauti skatino ir meno avangardas
„Pirmąjį pasaulinį karą visa Europa sutiko entuziastingai. Jį palaikė ir dauguma inteligentijos. Manyta, kad jis bus labai trumpas ir pergalingas. Visi tikėjosi, kad šis karas iš esmės pakeis Europą, žlugs senoji tvarka ir prasidės naujas, geresnis gyvenimas. Nenuostabu, kad karo pradžia džiaugėsi ir dailininkai – ir Vakarų Europoje, ir Rusijoje. Jie tikėjosi, kad karas sukels revoliuciją mene“, – istorines plakatų sukūrimo aplinkybes priminė L.Laučkaitė-Surgailienė.
Tarp karo metu Vilniuje platintų plakatų galima rasti ir garsaus rusų poeto Vladimiro Majakovskio kūrinius. Dar studijuodamas dailės mokykloje jis sukūrė piešinėlius su priešą išjuokiančiais eiliuotais tekstais. Pavyzdžiui, viename jų pasakojama istorija, kaip raitas rusų kazokas sunaikino vokiečių dirižablį virš Varšuvos.
Bendras dviejų XX a. pradžios rusų avangardo įžymybių darbas – poeto V.Majakovskio ir „Juodojo kvadrato“ autoriaus, abstraktaus meno pradininko Kazimiro Malevičiaus sukurti satyriniai plakatai. Vienas jų – „Ėjo austras pas Radvilas, o pataikė ant bobos šakių“. Pasak kuratorės šie liaudies grafikos tradicija sukurti linksmi dekoratyvūs plakatai, dažniausiai vaizduojantys vokiečių ir rusų armijų susidūrimus, šiandien yra labai vertinami ir saugomi garsių muziejų kolekcijose.
Tačiau kaip pačius meniškiausius, efektingiausius ir labiausiai manipuliuojančius žmonių sąmone L.Laučkaitė-Surgailienė įvardino vokiečių plakatus, raginančius paremti karą finansiškai – pirkti karo obligacijas. Tarp jų išsiskiria vieno žymiausių vokiečių plakato meistrų, žydų kilmės Berlyno dailininko Luciano Bernhardo darbai. XX a. pradžioje jis išgarsėjo kaip daiktiškojo plakato stiliaus kūrėjas. Tokiuose plakatuose labai smarkiai išryškinamas vienas daiktas ar motyvas. Jo plakatas su šarvuota ranka ir užrašu "Tai yra kelias į taiką - mūsų priešas to nori! Tad pasirašyk karo paskolą!" jau yra tapęs visuotinai atpažįstamu Pirmojo pasaulinio karo ženklu.
Skurdžios, sužvėrėjusios šalies veidrodis
Pasak G.Jankevičiūtės, nors visi propagandiniai plakatai savo retorika yra labai panašūs, tačiau jie labai daug pasako ir apie šalį, kuri juos pagamino. Pavyzdžiui, palyginus Lietuvoje platintus Antrojo pasaulinio karo rusų ir vokiečių plakatus, aiškiai matyti, kaip skyrėsi tų šalių kultūrinės tradicijos ir gyvenimo lygis.
Rusijos plakatai – agresyvios, skurdžios, sužvėrėjusios šalies produkcija. Net ir plakatų herojai – užguiti, baisūs žmonės, nepaisant to, kad jie yra idealizuoti. Skiriasi pats herojaus tipažas. Net jokios meninės vertės neturinčiuose vokiečių plakatuose pamatysime gerai pavalgiusius, gražiai nuaugusius ir kokybiškai apsirengusius žmones. Rusiškuose plakatuose – blogai valgę, prastai apsirengę, nors ir baltais dantimis plačiai besišypsantys žmonės“, – vardino skirtumus kuratorė.
