Jų kūriniai eksponuojami svarbiausiose galerijose, juos perka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muziejai, apie juos rašo tie kritikai, kurių sprendimo laukia meno publika. Todėl nenustebau, kad paroda, ypač vaizduojamiesiems menams skirtoji dalis, yra itin stipri, nors rodomi dar tebekuriami darbai, proceso refleksijos, kartais ironiškos.
Šitaip aukštųjų meno studijų institucija pristato visuomenei galbūt dar nelabai žinomą naujadarą – meninį tyrimą, kuris pasaulyje jau pripažįstamas kaip reikšmingas tikrovės pažinimo įrankis. Žinoma, menininkai ieško tiesos ne materialioje tikrovėje, bet vaizduotėje, kuri yra tokia pat tikra, bet sunkiau apčiuopiama. Menininkų atradimai nebus naudingi buityje, bet galbūt palengvins būtį: praplės suvokimo ribas, išaugins atminties augalų sodus, užkalbins tavo veide šmėkštelėjusį nepažįstamąjį, paklaus, ką reiškia gyventi nuolatinėje netikrumo būsenoje. Tai – tik kelios mintys, kurias išsinešiau iš parodos.
Tačiau gerą žinią temdo keli įvykiai, kurių išspjautos mintys telkiasi virš meno lauko tarsi grėsmingas debesis. Jo turinį galima apibūdinti labai paprastai – cenzūros ilgesys. Žinau, kad teisiami ir jau nuteisti kūrėjai, savaip interpretavę religinius ir tautinius simbolius. O balandį Seime vyko konferencija „Smurto bei savižudybių prevencija ir destruktyvusis menas Lietuvoje“, kurios tikslas buvo ne aiškintis tiesą, bet siekti, kad menas būtų reglamentuotas.
Konferenciją inicijavo žmonės, pernai nebūtais dalykais apšmeižę menininką Artūrą Railą – tai Krescencijus Stoškus, Aloyzas Stasiulevičius, Kęstutis Ramonas ir Rimantas Dichavičius. Šįkart jie pasitelkė Seimo narę Rimantę Šalaševičiūtę, kad jų norai taptų įstatymu. Esu pakankamai užsispyrusi ir išklausiau visas penkias konferencijos įrašo valandas. Išgirdau begalę melagingų teiginių. Mačiau, su kokiu pasimėgavimu konferencijos dalyviai kalbėjo apie sankcijas jiems nepatinkantiems menininkams, jų balsuose skambėjo pyktis, žodis „laisvė“ buvo tariamas su pagiežinga panieka.
Kaip destruktyvaus meno pavyzdžiai buvo rodomi ir minimi garsių Lietuvos ir pasaulio menininkų kūriniai, buvo siūloma juos (Lietuvos menininkus) sodinti į kalėjimą. Šalia to buvo patetiškai skelbiama, kad menas privalo skleisti grožį ir harmoniją, o kitoks menas esąs žalingas ir nereikalingas. Tokio nelogiško, agresyvaus kalbėjimo, kaip toje konferencijoje, negirdėjau senokai, nes tenka dirbti su kitokiais žmonėmis.
Galėčiau šią patirtį nurašyti į laiko nuostolius, bet neleidžia pasirinkta konferencijos vieta ir jos siekiai. Todėl nutariau nenutylėti – pasakyti, ką, mano manymu, šis veiksmas reiškia. O reikšmė iš tiesų užpainiota vienas kitam prieštaraujančiais teiginiais. Pirma, klaidinga buvo pati diskusijos prielaida – esą dėl to, kad Lietuvoje tiek daug savižudybių, kaltas vadinamasis „destruktyvus“ menas.
Tai – akivaizdus melas. Manau, sunku būtų rasti faktų, patvirtinančių, kad kas nors nusižudė, pasižiūrėjęs į negražų, vaizduojantį žmogaus kūną, žaidžiantį valstybiniais ar religiniais simboliais meno kūrinį. Labiau tikėtina, kad pasipiktino ir tą pasipiktinimą kaip nors išreiškė. Tai galima laikyti pozityviu dalyku – diskusijos pradžia, o diskusijas kaip tiesos paiešką senu papratimu garbino ir konferencijoje kalbėjusieji.
Antra, kad menas sukeltų rimtesnį poveikį, jis turi būti žinomas. Šiuolaikinis menas nėra nei populiarus, nei plačiajai visuomenei žinomas – tai liudijo ir konferencijos dalyvių nuostabos šūksniai ekrane išvydus žinomiausius kūrinius. Menas čia buvo tyčia ar netyčia supainiotas su popkultūra, internetu, žiniasklaida ir kinu, kurie tikrai plačiai paplitę ir tiesiog minta smurtu – ir, tikėtina, prisideda prie savižudybių skaičiaus augimo. Todėl, kaip teisingai pastebėjo Seimo narė, egzistuoja įstatymas, reglamentuojantis žiniasklaidą, bet ne meną.
Trečia, konferencijoje kalbėję ir vieninteliai sau neprieštaravę psichologai perspėjo, kad problemos negalima supaprastinti, kad savižudybių priežastys glūdi giliau, kad jos sudėtingos, bet kad jas itin skatina negalėjimas kalbėtis apie skausmingas patirtis. Neatsitiktinai savižudybių problema Lietuvoje išaugo būtent sovietmečiu, kai buvo uždrausta kalbėti apie seksą, religiją, tautinę tapatybę – tai yra, tomis temomis, kurias nori uždrausti konferencijos organizatoriai.
Taigi psichologų išvados prieštarauja pačiai konferencijos intencijai uždrausti kalbėti. Kai koks nors kalbėjimas skęsta prieštaravimuose, kyla įtarimas, kad už gražių žodžių kažkas slypi. O kas slypi, išdavė patys kalbėtojai. Jie vis nepamiršdavo pasiskųsti, kad jų pačių menas niekam neįdomus, nėra perkamas, bet yra įdomus ir perkamas „postmodernus“ ir „destruktyvus“ menas.
Todėl belieka pritarti kolegai Kęstučiui Šapokai, kad už visų šitų šnekų apie harmoningą Lietuvos ateitį slypi noras susidoroti su konkurentais kovoje dėl garbės ir pinigų. Jei būtų tik kalbama, nieko tokio – netgi gerai, nes atsiranda temų komentarams. Bet šie menininkai savo siekį nutarė įgyvendinti spekuliuodami skaudžia savižudybių problema ir pasitelkdami politinius galios įrankius. O tai – daug blogiau.
Nes tai kai ką primena. Aiškiai supratau – ką, pamačiusi virtualią ekspoziciją ekrane, kur buvo be komentarų rodomi kūriniai, kalbantys apie gyvenimo skaudulius, ironizuojantys silpnybes ir prietarus, tyrinėjantys pasąmonę. Ši ekspozicija turi istorinį precedentą – 1937 metais Miunchene naciai surengė parodą „Degeneratų menas“, kuris skamba įtartinai panašiai į konferencijoje kritikuotą „destruktyvų meną“. Visas modernizmas buvo pristatytas kaip antivokiškas, žydiškai-bolševikinis, amoralus menas. Tarp jų buvo ir Otto Dixo paveikslas, vaizduojantis Pirmojo pasaulinio karo suluošintus žmones – jis buvo eksponuojamas su prierašu, kad tai – „įžeidimas vokiečių Didžiojo karo herojams“. Nors pats O. Dixas tame kare dalyvavo ir tik liudijo, ką matė.
Tokių liudijimų karui besiruošiantiems naciams nereikėjo, jie galėjo atbaidyti visuomenę nuo karo. Tad jie ėmėsi propagandos aukštindami tradicines vertybes ir graikų meną – kaip ir mūsiškėje konferencijoje dalyvavę menininkai. Naciams pavyko papirkti publiką. Tokių menininkų, kaip V. van Goghas, kūriniai buvo išimti iš muziejų ir perkelti į privačias nacių kolekcijas ar pelningai parduoti, degeneratais apšaukti menininkai paliko šalį arba gyveno vidinėje emigracijoje, nekalbant apie tuos, kurie nusižudė ar buvo nužudyti.
Prisiminus konferencijos temą, metas paklausti: kiek žmonių modernistų menas pastūmėjo į savižudybę? Duomenų nėra. Tačiau duomenų pakaktų, jei norėtume sužinoti, kiek žmonių nužudė tradicines vertybes melagingai propagavę naciai. Arba kiek nužudė bei pastūmėjo į savižudybę analogiška sovietinė santvarka. Tikrai taip: meno atžvilgiu šios neva priešiškos sistemos buvo vienodos. Abi uždraudė nepatogius klausimus keliantį meną ir reikalavo vaizduoti tik tai, kas gražu. Taigi abi vertė meluoti, todėl vienintelis iš konferencijoje dalyvavusių menininkų – Arvydas Šaltenis – buvo teisus sakydamas, kad būtent melas veikia destruktyviai, o ne tiesa, kad ir kokia nemaloni ji būtų.
Nekalbėjimas apie skaudulius gali paskatinti savižudybes, sakė psichologai. Cenzūros išsiilgę menininkai ir politikai nori uždrausti kalbėti apie skaudulius. Nesiimsiu prognozuoti, bet išvada peršasi pati. Beje, kaip rodo teismų procesai, pradžia jau padaryta: apie religiją ir tautinę tapatybę Lietuvoje jau galima kalbėti tik laikantis mąstymo instrukcijų arba meluoti. Tačiau esu linkusi kiekvienoje situacijoje matyti prošvaistę. Matau ir čia.
Sovietmečiu menininkai žinojo, kaip kalbėti apie draudžiamus dalykus. Tai buvo vadinama Ezopo kalba. Publika pranešimą suprato, o cenzoriai neturėjo prie ko prisikabinti. Žmonės veržėsi į spektaklius ir parodas, godžiai rijo literatūrą, nes tik ten galėjo rasti atsakymus į uždraustus klausimus. Tai buvo sprogstamasis užtaisas. Tikiu, kad ir toliau politikų sprendimai menui tegalės pakenkti laikinai, kad prievolė meluoti tik paskatins kalbėti išradingiau ir kad rezultatas bus priešingas. Bet dar labiau norėčiau, kad šis melais apipintas veiksmas būtų kuo greičiau sustabdytas, išsaugant meno kalbos laisvę.
O „Titaniko“ parodoje pristatomiems menininkams metas mokytis Ezopo kalbos. Kitaip teks užmiršti meninį tyrimą, nes tyrimas, kaip visi gerai žinome iš asmeninių ligos istorijų, reikalingas ne tam, kad kurtų iliuziją, jog viskas gerai, bet tam, kad išaiškintų, kas blogai. Ir tiktai radus negalavimo priežastį bus galima pasveikti.
Komentaras skaitytas LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
