Pasiūlymą pateikė vienas iš krematoriumo vadovų, apsilankęs šurmulingoje parodoje, kurioje savo meno kūrinius eksponavo daugiau kaip 100 Lietuvos menininkų.
Ryškiaspalvę, optimizmu trykštančią kūrėją toks pasiūlymas sutrikdė. Jungtinėje parodoje "Domus galerijoje" Jūratė pristatė du grafikos darbus, kuriuose įamžintos nėriniuotos suknelės iš neseniai įvykusios personalinės parodos „Graži suknelė“.
„Kai vienas iš krematoriumo vadovų įteikė vizitinę kortelę ir pasiūlė surengti parodą krematoriume, nustebau. Pasakiau, kad aš nekuriu nei urnų, nei kitokių laidotuvių atributų. Jis mane nuramino sakydamas, jog krematoriumo sienas puikiai papuoš ir grafikos darbai su suknelėmis“, – pasakojo Rekevičiūtė.
Menininkei toks pasiūlymas prilygo idėjai kurti įkapių drabužius. Tačiau ar kremuojamam žmogui rūpi puošnūs drabužiai?
„Kai mirsiu, noriu būti sudeginta. Bet netgi įsivaizduojant visus teigiamus krematoriumo privalumus, kyla klausimas: o kas bus parodos žiūrovai? Žmonėms, kurie atvažiuoja į krematoriumą ir gedi savo artimųjų, tikrai nesinorėtų apžiūrinėti išeksponuotų meno kūrinių“, – sakė Jūratė.
J.Rekevičiūtė yra viena ekscentriškiausių menininkių ir ją sunku kuo nors nustebinti. Jūratė savo darbus neretai eksponuoja netikėtose erdvėse.
Parodas ji yra rengusi ne tik galerijose, bet ir lauke, važiuojančiame traukinyje, drabužių parduotuvėje.
„Bet krematoriume rengti parodos nesiryžčiau. Vis tik mirtis gąsdina. Grožio mirtyje nereikėtų ieškoti. Pristačius parodą krematoriume, po mirties šydu, greičiausiai pati imčiau mąstyti apie artėjančią savo pabaigą. O kam to reikia? Kol esi gyva, turiu gyviesiems kurti meną.
Mėgstu ryškius drabužius, efektingus papuošalus, tačiau man nebūtų svarbus išorinis grožis, meninė aplinka, kai nutrūktų gyvenimo siūlas. Man svarbiausia ne mirties faktas, o kokia po jos išliksiu kitų žmonių atmintyje“, – kalbėjo J.Rekevičiūtė.
