Nacionalinėje galerijoje atidaryta solidi Niujorke gyvenančio tapytojo K.Zapkaus retrospektyva turi ir dėmesio vertą apšildančią grupę. Tai trijų buvusių K.Zapkaus studentų, o šiandien jau iškilių menininkų Ž.Kempino, Patricijos Jurkšaitytės ir Aido Bareikio paroda „Šviesos“.
Tad ne tik profesoriaus K.Zapkaus, bet ir jo mokinių nuopelnas, kad prestižinėje sostinės galerijoje praėjusį penktadienį susirinko didžiulė minia.
Pasižiūrėti keturių menininkų darbų suplūdo ne tik Vilniaus meno ir verslo elitas, bet ir Kauno, Šiaulių ar Klaipėdos meno kūrėjai, vertintojai ir mėgėjai.
Nemažai autorių bičiulių atvyko ir iš kitų šalių – kelioms dienoms atskrido iš JAV, Anglijos, Švedijos.
– Kokią įtaką K.Zapkus padarė jūsų kūrybai? Koks jis buvo dėstytojas? – paklausiau garsiausiuose Europos ir JAV muziejuose savo darbus rodančio menininko Ž.Kempino.
– K.Zapkus labai mėgo provokuoti, taip skatindamas studentų mąstymą. Pavyzdžiui, aptarinėdavo vieno žmogaus kūrinį, bet jo komentarai dažnai būdavo skirti ne tik autoriui, bet ir visai kitam studentui. Toks netiesioginis pokalbis.
Aš greitai perkandau tuos jo žaidimus. Ir nors negaliu pasakyti, kad buvau iš tų studentų, kuriuos jis labiausiai mėgo, tačiau jį, kaip dėstytoją, tikrai labai vertinau. Mačiau jo mokymo metodo mums visiems teikiamą akivaizdžią naudą.
– Jūsų kolegė Eglė Rakauskaitė atvirai maištavo prieš K.Zapkaus dėstymo metodus. O kuo jie buvo svarbūs jums?
– E.Rakauskaitė buvo labai ambicinga ir nepakentė jokio nurodinėjimo. Aš irgi to nekenčiu, bet sutikau žaisti K.Zapkaus pasiūlytą žaidimą, nes supratau, kad tai puikus būdas išmokti ką nors nauja, pakeisti situaciją į gerąją pusę. Juk jam atvažiavus užvirė smagus idėjų katilas.
– Kai kurie tuometiniai Dailės akademijos dėstytojai buvo įsitikinę, kad K.Zapkus ne visai deramai bendrauja su studentais. Mat susitikdavo padiskutuoti ir po paskaitų, išgerti ne tik kavos, bet ir vyno. O kaip atrodė jums?
– K.Zapkus galėdavo būti labai draugiškas, tačiau visada likdavo dėstytoju, nevirsdavo bičiuliu. Net ir po 20 metų jis jaučiasi profesoriumi, nesusilaiko nepasakęs vienos ar kitos pastabos, kaip reikėtų dirbti. Kartais tenka ir atsikirsti. (Juokiasi.)
– Ar smarkiai jo dėstymo būdas skyrėsi nuo kitų Dailės akademijoje dėsčiusių tapytojų?
– Kaip diena nuo nakties. Jis skyrė mums visą savo laiką – nuo ryto iki vakaro. Atrodė, kad tuo metu dėstymas jam buvo net svarbesnis nei kūryba.
Tas metodas buvo efektyvus ir labai mums naudingas.
Jis ne tik priversdavo daugiau dirbti. Galėjome iš kitų lūpų išgirsti savo darbų komentarus, išmokome diskutuoti ir apie savo, ir apie kitų kūrinius. Žodžiu, vyko ne tik kūrybos, bet ir mąstymo procesas.
O kur dar tokie mums neįprasti dalykai kaip savo įvaizdžio kūrimas. Vėliau – ir grupės kūrimas. Su humoru, pokštaujant ir visai rimtai.
Net ir grupės pavadinimas „Geros blogybės“ – jo sugalvotas. Argi jis ne juokingas?
K.Zapkus susitarė ir dėl mūsų pirmosios parodos Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Buvo labai smagu. Nors mes visi labai skirtingai mąstėme ir dirbome, visus „Gerų blogybių“ narius vienijo maksimalizmas, tikėjimas tuo, ką darome. Ne idėjos, o noras veikti.
– Ar tiesa, kad informaciją apie Niujorko meno sceną ir aktualų pasaulio meną K.Zapkus atsivežė savo lagaminėlyje?
– Jis pas mus atkeliavo su savo motinos karo metų lagaminu. Per pačią pirmą paskaitą K.Zapkus atidarė to lagamino dangtį, o ten – 25 metų žurnalo „Art in Amerika“ iliustracijų iškarpos. Jis išvertė ant žemės visą jų kalną.
Mes, ką tik iškepti posovietiniai studentai, rinkomės iš to kalno paveiksliukus tų darbų, kurie mums labiausiai patiko.
Kai išsirinkome, prasidėjo analizė: kodėl jie mums patinka? Tada K.Zapkus pasakojo apie konkrečius kūrinius, jų autorius, apie šiuolaikinį meno kontekstą, meno istorijos kontekstą. Taip formavosi meno pasaulio supratimas.
– Gal tai padėjo ir jums pačiam greičiau surasti savą kelią ir savitą braižą?
– Be abejonės. Nors, kaip jau sakiau, mūsų su Kęstučiu nuomonės labai dažnai nesutapdavo.
Papasakosiu vieną istoriją. Kadangi jis atvažiavo dėstyti tik vieną semestrą, nusprendė padalinti jį į dvi dalis po tris mėnesius, tarsi imituodamas visus mokslo metus.
Sutarėme, kad pirmus tris mėnesius tęsime ir tobulinsime tai, ką dirbome anksčiau. O po to, jei norėsime, galėsime radikaliai pakeisti savo kūrybą. Aš tuo ir pasinaudojau.
– Ir, dėstytojo siaubui, atsisakėte jo taip mėgstamos tapybos?
– Taip, per pirmus tris mėnesius pabaigiau paveikslą, kuris, kaip jau nujaučiau, buvo paskutinis mano tapybos darbas. Po to ėmiausi objektų. Kęstutis buvo tuo labai nepatenkintas.
Aš įsitempiau į studiją vamzdį ir pasidariau iš jo juodą koloną, kurią aplipdžiau įvairiausiais popieriukais – žurnalų iškarpomis.
Aš su popieriaus mase formuodavau tą koloną, o Kęstutis kiekvieną pirmadienį susikviesdavo visą kursą ir aiškindavosi, kaip šitam menininkui būtų galima „padėti“.
– K.Zapkus ir neslėpė, kad norėjo padėti studentams išvalyti iš paveikslų socrealizmo klišes, bet jokiu būdu neskatino atsisakyti tapybos.
– Žinoma. Todėl jis, būdavo, sustoja prie mano darbo ir ironizuoja: „Žiūrėkite, Žilvinas iš tapytojo virto statybininku.“
Aš nieko neatsakydavau, bet pagalvodavau, kad jei man atrodytų, jog to reikia darbui, galėčiau ir parašiutu iš lėktuvo iššokti. (Juokiasi.)
Aš puikiai supratau, kad nors K.Zapkus gerai išmano meno istoriją, būtent tapyba yra jo meilė, jo religija. Todėl jis mus visus į tą pusę ir tempė.
Tačiau man buvo ne pakeliui, todėl aš ir toliau dirbau savaip.
Jei neužspringsti savo ambicijomis, bet ir nepasiduodi spaudimui, toks bendravimas su dėstytoju duoda daug naudos.
Lietuvių menininkai kuria Niujorke
* Optines iliuzijas primenančiais kūriniais iš magnetinių juostelių išgarsėjęs menininkas Ž.Kempinas gimė 1969 m. Plungėje. 1987–1993 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. 1997 m. pabaigoje išvyko į Niujorką, kur 1998–2002 m. Hunterio koledže studijavo tarpdisciplininį meną.
* 2007 m. tarptautinis mėnesinis leidinys „Art Review Magazine“ Ž.Kempiną įvardino tarp 25 šiuolaikinių menininkų, kuriuos būtina žinoti. 2008 m. gavęs Calderio premiją jis šešis mėnesius praleido A.Calderio dirbtuvėse Prancūzijoje, ten sukūrė savo darbą „Tūba“, kuris atstovavo Lietuvai 2009 m. Venecijos bienalėje.
* Ž.Kempino dėstytojas – tapytojas K.Zapkus, vienas žymiausių JAV dirbančių vyresnės kartos lietuvių kūrėjų. K.Zapkus gimė 1938 m. Dabikinės kaime, Akmenės rajone. Baigiantis karui su motina pabėgo iš sovietų okupuojamos Lietuvos ir 1947 m. atvyko į JAV. Jo tėvas A.Zapkus liko kovoti su sovietais ir buvo nužudytas 1946 m.
* 1960 m. K.Zapkus baigė Čikagos meno institutą. Vėliau Niujorke įgijo magistro laipsnį. Meno žinias tobulino ir Paryžiuje. Nuo 1965 m. K.Zapkus gyvena Niujorke. 1962–1965 m. dirbo Paryžiuje ir kituose Europos miestuose. Nuo 1965 m. dėstė Prinstono universitete. 1992 m. K.Zapkus pusę metų dėstė Vilniaus dailės akademijoje.
