Nors į Nacionalinėje galerijoje vykstančius parodų atidarymus žmonių visada susirenka nemažai, tačiau praėjusį penktadienį čia šurmuliavo ypač didelė minia. Erdvioje salėje spūstis buvo tarsi mažytėje galerijoje, nes pasižiūrėti įspūdingų parodų suplūdo ne tik Vilniaus meno ir verslo elitas, bet ir Kauno, Šiaulių ar Klaipėdos meno kūrėjai, vertintojai ir mėgėjai. Nemažai autorių bičiulių atvyko ir iš kitų šalių, kelioms dienoms atskrido net iš JAV ar Anglijos. O kur dar dar giminės ir gausūs kūrybos gerbėjai.
Gerokai pasikeitusi galerijos keičiamų parodų salė taip pat gerokai nustebino savo nuolatinius lankytojus. Niekada joje dar nebuvo tokių aukštų pertvarų ir tokio dydžio darbų. „Puiki vieta rodyti darbus, – džiaugėsi ekspozicija ir pats K.Zapkus. – Tik apšvietimas vos vos silpnesnis nei pas mus Niujorke, nes jūsų lemputės siek tiek silpnesnės“.
Atvėrė langą į Niujorko meno sceną
„Man kaip Vilniaus miesto vadovui yra du mylimi miestai – Vilnius ir Niujorkas, nes jie labai panašūs. Juose gabūs žmonės spindi labai ryškiai. Ypač malonu, kad ir tie mūsų kūrėjai, kurie pasisėmė energijos gimtinėje ir Vilniuje, puikiai švyti ir Niujorko dangoraižių fone“, – sveikindamas susirinkusius kalbėjo Vilniaus meras Artūras Zuokas.
Meras pridūrė, kad labai simboliška, jog parodos atidarymo dieną pirmuosius žiedus išskleidė šalia Nacionalinės galerijos augančios japoniškos vyšnaitės sakuros. Nenuostabu, kad galerijoje atidarytų parodų leitmotyvu tapo po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių tema.
Kaip priminė Nacionalinės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė, pirmoji Niujorke gyvenančio ir kuriančio K.Zapkaus paroda Vilniuje buvo surengta daugiau nei prieš du dešimtmečius. Todėl šio menininko kūryba dar gana menkai žinoma mūsų šalyje, nors jis nemažai prisidėjo prie esminių pokyčių Lietuvos mene XX a. pabaigoje.
1992 metais dėstydamas Vilniaus dailės akademijoje, K.Zapkus ir jo darbai daugeliui jaunųjų menininkų atvėrė langą ne tik į Niujorko meno sceną, bet ir leido suvokti pasaulinius meno procesus.
Tapytojo darbai Nepriklausomybės aušroje atrodė labai aktualūs ir tuo, kad sukurti žmogaus, nepatyrusio nei sovietinio meno įtakos, nei ideologinio sovietinės sistemos spaudimo. Šiuo metu prie karo temos nuolat grįžtanti K.Zapkaus kūryba vėl darosi itin aktuali Ukrainos įvykių fone.
Mecenatų sugrįžimas į Lietuvą
Niujorkietiška ar amerikietiška dvasia persmelkė ir naujųjų parodų rengimo atmosferą. Ne tik todėl, kad trys iš keturių Nacionalinėje galerijoje surengtų parodų autorių šiuo metu gyvena ir kuria Niujorke. Bet ir todėl, kad prie šių parodų atsiradimo smarkiai prisidėjo ir po beveik šimtmečio pertraukos Lietuvoje atsiradę mecenatai, perkantys ir pristatantys visuomenei iškiliausius meno kūrinius.
Nacionalinėje galerijoje atidarytose parodose eksponuojami paveikslai ir instaliacijos – ne tik pačių autorių ar Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė. Nemažai jų priklauso vos prieš kelerius metų pradėjusiam veikti „Lietuvos išeivijos dailės fondui“ ir „Lewben Art Foundation“. Šių fondų sumanytojas ir jų valdybų pirmininkas – žinomas kolekcininkas ir bendrovės „Lewben Group“ generalinis direktorius Vilius Kavaliauskas.
Per parodos atidarymą jis pasidžiaugė ir pirmuoju „Lietuvos išeivijos dailės fondo“ leidiniu – solidžia monografija „Kęstutis Zapkus“. Tuo tarpu reprezentacinės Lietuvos galerijos vadovai ir kuratoriai negalėjo atsidžiaugti privačių fondų parama, kuri – vienintelis išsigelbėjimas net ir solidžiausioms biudžetinėms Lietuvos kultūros institucijoms. Mat projektus finansuojančių valstybinių fondų parama kasmet vis labiau ir labiau vėluoja.
Lietuvos dvasia ir už Atlanto
„Ši mano paroda šiek tiek pasako ir apie visą išeiviją, apie tuos, kurie iškeliavę, bet gyvena ir alsuoja Lietuvos dvasia, – pabrėžė tapytojas K.Zapkus. – Įdomu, kad skirtingos įtakos, kurias patyriau svetur, nepaveikė lietuviškos sielos patvarumo ir identiteto, o dar jį paryškino. Parodoje matysite beveik chronologišką lietuvio kūrybos taką, sudėliotą iš abstrakčia kalba kalbančių paveikslų. Ta kalba jie pareiškia, ką šis žmogus mato, ką jis jaučia, ką jis mąsto apie šio laiko srautą. Prašau pasižiūrėti, būtinai pažiūrėti ir detales, nes ten labai daug detalių“.
Pasak menininko Aido Bareikio, tai, kad kartu surengtos Niujorke ir Vilniuje kuriančių dailininkų parodos, apibrėžia gerokai platesnį kontekstą, kuris galėtų būti tarsi kažkokios didesnės Lietuvos idėja. „Man atrodo, kad toks Nacionalinės galerijos bendradarbiavimas su privačios iniciatyvos sukurtu „Lietuvos išeivijos dailės fondu“ – labai pozityvus ir progresyvus judesys“, – nuoširdžiai džiaugėsi menininkas.
Nei Vilniaus į Niujorką, nei tapybos į instaliacijas dar neiškeitusi P.Jurkšaitytė akcentavo gero mokytojo svarbą menininko kelyje. „Norėčiau labai padėkoti Kęstučiui, kuris yra puikiausias pavyzdys to, kokią didelę įtaką mokytojas gali padaryti visam žmogaus likimui“, – sakė mieliau tapanti nei kalbanti kūrėja.
Gerokai dažniau nei kiti niujorkiečiai Lietuvoje savo darbus rodantis Žilvinas Kempinas pabrėžė, kad nedidelė buvusių studentų trijulės paroda – tik kuklus akompanimentas įspūdingai K.Zapkaus retrospektyvai. Ir prisipažino, kad labai smagu visiems susitikti, kaip kokiems muškietininkams po dvidešimtiems metų. Mat maždaug tiek laiko praėjo nuo trijų vidurinės kartos menininkų studijų Dailės akademijoje, kur vieną semestrą dėstė ir K.Zapkus.
