Nacionalinėje dailės galerijoje ateinantį penktadienį atidaromos dvi įspūdingos parodos – niujorkiečio tapytojo K.Zapkaus retrospektyva (kuratorė – Laima Kreivytė) ir buvusių jo studentų paroda „Šviesos“.
Praėjusiais metais 75-metį atšventęs K.Zapkus – vienas žymiausių JAV dirbančių vyresnės kartos lietuvių dailininkų. Lietuvoje jis žinomas ne tik kaip įspūdingo ciklo „Karo vaikai“ autorius, bet ir kaip partizano Aleksandro Zapkaus sūnus. A.Zapkus buvo Didžiosios Kovos apygardos partizanų štabo viršininkas, kuris 1946 metais žuvo Kaišiadorių rajone.
K.Zapkus 1992 metais vieną semestrą dėstė Vilniaus dailės akademijoje ir paskatino jaunosios kartos lietuvių menininkų kūrybos permainas. Šių permainų atspindžiu galima vadinti parodą „Šviesos“, kurioje bus rodomi jo studentų Aido Bareikio, Patricijos Jurkšaitytės ir Žilvino Kempino kūriniai.
– Kodėl pusę metų praleidęs Lietuvoje, dėstęs Dailės akademijoje jūs tik dabar sugrįžtate – su didžiule paroda ir rimta monografija? – paklausiau K.Zapkaus.
– Aš juk ne turistas. Kas dieną dirbu savo darbą studijoje. Kad atvažiuotum, reikia tikslo. O mano knyga, kuri buvo pradėta, įstrigo. Štai kiek metų prireikė knygai parašyti. (Juokiasi.)
Kai dėsčiau, kilo mintis, kad būtų naudinga Lietuvos visuomenei pamatyti kitokį tapybos meną nei tas, kuris čia buvo kuriamas prieš sovietmetį ir jo metu ir kurį labiausiai paveikė ekspresionizmas ir impresionizmas.
Atvažiavau dėstyti, nes man atrodė, kad tuoj čia viskas pasikeis ir jauniems žmonėms teks gyventi visai kitaip: valdžia nebepirks iš parodos to vieno darbo muziejui, nebeduos tos mažytės dirbtuvės.
O aš turiu labai didelę dirbtuvę. Ir ne todėl, kad man ją kas davė. Aš ją susiradau. Niujorke buvo daug fabrikų, kurie buvo apleisti. Ir pas jus čia tokių dabar yra.
Mano darbai pradėjo keliauti į Lietuvą jau seniai. Daug piešinių ir tapybos esu padovanojęs Dailės muziejui. O dabar kolekcininkas Vilius Kavaliauskas bando surinkti vertingiausią išeivijos menininkų palikimą ir sukurti muziejų.
– Ne taip seniai pasirodė knyga apie jūsų tėvą partizaną A.Zapkų. Turbūt jį matydavote nedažnai?
– Per rusų okupaciją mano tėvas buvo miške. Per vokiečių okupaciją jis taip pat slapstėsi. Per paskutinę rusų okupaciją susodino mus į vežimą, pergabeno per sieną, o pats grįžo į Lietuvą. Kovoti.
Jį sugavo, vežė į Rusiją, tačiau jam pavyko iššokti iš traukinio. Tada mano tėvelis šiaip taip surado Vokietijoje pabėgėlių lagerį, kur mes su mama gyvenome. Pabėgėliai buvo tiesiog sugrūsti į kareivines, kad netrukdytų. Suvargę, badaujantys. Tėvas padėjo iš ten ištrūkti, apgyvendino miestelyje, o pats grįžo į Lietuvą partizanauti. Jo kuopoje buvo ir du mamos broliai.
O tą mūsų miestelį Vokietijoje bombarduodavo amerikiečiai. Jei vokiečiai pagaudavo parašiutininką, tiesiog gyvą sudraskydavo, nes tiek žalos darė tas bombardavimas.
Gal todėl aš nusiteikęs prieš karą ir žmogaus žudymą. Todėl man ypač patinka Niujorkas, kuriame gyvena žmonės iš viso pasaulio. Tai labai gražus eksperimentas.
Ten prieglobstį randa juodaodžiai, indėnai, indai, japonai, lietuviai, britai. Toks katilas. Ir niekas nekariauja.
– Jūsų kūryboje labai svarbi karo tema. Ar tai vis vaikystės atsiminimai? Juk į JAV atvykote, kai jums buvo tik aštuoneri.
– Taip. Aš mačiau karą ir man viskas apie jį aišku. Mačiau subombarduotus namus, mačiau lavonus, mačiau sužeistus ir paliktus dvėsti gyvulius.
Manau, kad mano kūrybos idėja – noras parodyti žmonėms tą chaosą ir pabandyti jį kaip nors sutvarkyti. Pagal savo supratimą. Vaikui – lygiai taip pat. Jis mato nesuprantamus, baisius dalykus ir bando savo galvoje viską sudėlioti į vietas.
Jau rodžiau Lietuvoje darbų ciklą „Karo vaikai“, kuris sukurtas per ketverius metus. Juk karo vaikas visą gyvenimą gyvena su ta patirtimi. Aš tuos vaizdus iš Lietuvos prieš karą ir per karą iki šiol matau labai aiškiai.
Todėl negali būti, kad mano kūrybos pagrindas būtų vandens lelijų grožis. Aš net ir šalia tų lelijų matau žmonių kraują.
– Dėstydamas Vilniuje skatinote studentus rašyti dienoraštį. O jūs pats jį rašote? Gal rasime jo ištraukų naujoje jūsų knygoje?
– Rašiau, tačiau tai labai asmeniški užrašai, ne kitų akims. Buvo toks metas, kai JAV ir Sovietų Sąjunga galėjo vienu mygtuko paspaudimu sunaikinti pusę pasaulio. Ore tvyrojo grėsmė, nors dar nebuvo jokio karo.
O aš maždaug tuo metu pajutau, kad nieko nebenoriu – nei gerti, nei mylėtis, nei tapyti. Žiūrėdavau pro langą, nuo tiltų – norėdavosi šokti. Tuomet susirūpinau, kur dingo tas mano optimizmas ir mokėjimas džiaugtis geru sūriu ar vynu.
Net susigundžiau nueiti pas psichiatrą. Jis man patarė visa tai, kas mane taip kankino, parašyti ant popieriaus.
Prisiminiau, kaip būdamas šešerių metų įkritau į rūsį ir prasiskėliau galvą. Paskui prisiminiau, kaip pravažiuodami rusai trenkė mano mamą ir tetą ant plento, lyg norėjo prievartauti, bet paskui paleido.
Prisiminimai plūstelėjo iš visų pusių. Ir man pasidarė įdomu apie tai parašyti. Atsirado gal ir ne meilė sau, bet susidomėjimas tuo žmogumi, kuriuo aš esu.
Dar negalėjau pradėti tapyti, nes tapyba pasidarė kaip pragaras, nenorėjau jos. Nusprendžiau, jei jau nesinori tapyti, imsiu ir parašysiu, kodėl aš negaliu šiandien pakelti teptuko, kodėl negaliu savęs priversti. Po kurio laiko jau galėjau tapyti, o jei nenoriu – rašyti.
Ta patirtis vėliau padėjo ir mano studentams. Ne tik Vilniuje, bet ir Niujorke. Juk akademijose juos moko amato. Baigęs mokslus žmogus tampa imitacijos profesionalu. Jis gali jums bet ką nutapyti. Atpažįstamai.
Bet tai bus niekalas. Nes ten nėra autoriaus dvasios. Taigi kūrinys neturi jokio pagrindo, tik dailininko ranka juda paviršiumi pagal įpirštus receptus.
Kiekvienam menininkui verta išrašyti savo gyvenimą. Viską, ką jis prisimena, – bjauriai, gražiai. Ir niekam nerodyti, nes kitaip bijos surašyti visas nuodėmes. O be jų nesuprasi, kas esi kaip asmuo.
– Ar kada nors buvote patikėjęs, kad tapyba mirė?
– Kai aš mokiausi, visi sakė, kad tapyba yra mirusi. O man atrodė kitaip. Todėl dėsčiau savo studentams, kaip atgaivinti mirusią tapybą.
Dabar fotoaparatas gali sukurti portretą, kuris bus nė kiek ne prastesnis nei kažkada nutapytas Rembrandto ar Vincento van Gogho. Taigi tapybai lieka tiktai labai asmeniški dalykai.
Kurti šiuolaikinę tapybą gali tik gerai suvokdamas savo esmę – tai, kad joks kitas asmuo negali būti toks kaip tu. Negalima meluoti. Jeigu svajoji apie grožybes ir gėles, tai gali jas vaizduoti, bet jei praeityje buvo dramų, ir darbai turi būti dramatiški. Jei to nedarysi, tai ir netapsi tuo autoriumi, kuris gali išsitraukti iš savęs kraujuojančią žarną ir padėti ant stalo.
Vertina prestižinės Niujorko galerijos
Menininkas K.Zapkus – vienas žymiausių JAV dirbančių lietuvių kūrėjų. Jo kūrybos vaizdai grindžiami muzikinio komponavimo ir architektūrinio erdvės valdymo principais. Įtakos dailininko kūrybai turėjo ir muzikavimas smuiku.
K.Zapkus tapo prestižinių Niujorko galerijų – P.Cooper, J.Weberio – dailininku, savo paveikslus eksponavo daugelyje grupinių ir individualių parodų.
K.Zapkus gimė 1938 m. Dabikinės kaime, Akmenės rajone. Baigiantis karui su motina pabėgo iš sovietų okupuojamos Lietuvos ir 1947 m. atvyko į JAV. Čikagoje lankė lituanistinę mokyklą, tautinius šokius, buvo skautas.
1960 m. baigė Čikagos meno institutą. Po to tapytojas studijavo meną Sirakjuso universitete Niujorke ir įgijo magistro laipsnį. Jaunimo centre skautai akademikai surengė ir pirmąją jo tapybos parodą, į kurią buvo pakviesti amerikiečiai meno kritikai. Žymus kritikas F.Schultzas šią K.Zapkaus parodą pavadino „geriausia, surengta tais metais“. Beveik visus paveikslus įsigijo „Gress“ meno galerija.
1962–1965 m. dirbo Paryžiuje ir kituose Europos miestuose. Nuo 1965 m. gyveno Niujorke, dėstė Prinstono universitete. 1992 metais K.Zapkus vieną semestrą dėstė Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu gyvena ir kuria Niujorke.
Ateinantį šeštadienį (baladžio 12 dieną) 15 valandą pats tapytojas K.Zapkus Nacionalinėje galerijoje ves ekskursiją po savo parodą. 16 valandą galerijos auditorijoje bus pristatoma ką tik išleista solidi monografija „Kęstutis Zapkus“.
