33 metų menininkas J.Urbonas su atrakcionais susijęs nuo vaikystės. Jis augo Klaipėdos atrakcionų parke, kurio direktoriumi dirbo jo tėvas. Todėl J.Urbonas savo gyvenimo tiesiog neįsivaizduoja be keistenybių ir meno bei technikos derinimo.
Vienoje sostinės „Vartų“ galerijos salių J.Urbonas įkurdino keistą atrakcionų parką. Parodoje „Stovint, krentant, levituojant“ žiūrovams jis pasiūlė ne tik grožėtis keistais mechanizmais, bet ir kai kuriuos jų išbandyti.
Šiais metais meno daktaro vardą Londono Karališkajame menų koledže ginsiantis lietuvis save vadina menininku, dizaineriu ir inžinieriumi. Pagrindinė jo kūrinių ir meninių tyrimų tema – gravitacija.
Visi projektai paremti paties menininko kartu su įvairių sričių mokslininkais atliekamais tyrimais, kuriuose nagrinėjamos jutiminės gravitacijos patirtys. Jas galima išgyventi ne tik sapnuose ar atrakcionuose, bet ir sportiniuose lėktuvuose ar kosminėse stotyse.
– Ar gravitacija ir levitacija susidomėjote vaikystėje, kai pramogavote Klaipėdos atrakcionų parke? – paklausiau J.Urbono.
– Aš ten ne tik pramogavau. Mano tėvas buvo to parko direktorius ir labai skeptiškai žiūrėjo į vaikų darželius. Todėl su seserimi užaugome atrakcionų parke. Taigi mano vaikystė buvo smagi ir unikali.
Mane užaugino atrakcionai, tad ir kūryboje dominuoja viskas, kas susiję su gravitacija, kritimu, išcentrine jėga. Mano auklės buvo inžinieriai.
Studijuodamas dizainą Vilniaus dailės akademijoje kaip baigiamąjį magistrantūros darbą parengiau to parko rekonstrukcijos projektą. Aš ir pats trejus metus jam vadovavau.
Tačiau man dažnai būdavo bloga nuo atrakcionų. Todėl išlaikiau atstumą, kuris paskatino mane susidomėti tais dalykais iš visai kitos perspektyvos.
– Todėl ir sumanėte mirties kalnelius, kuriais leisdamasis žmogus patiria malonumą, bet neturi galimybių likti gyvas?
– „Eutanazijos kalneliai“ – tai įprasti linksmieji kalneliai. Tik jie suprojektuoti taip, kad užbaigtų pasivažinėtojo gyvenimą – maloniai ir elegantiškai.
Juose yra tie patys du tradiciniai elementai – aukštasis bokštas, nuo kurio paleidžiama kabina, kad įgautų kinetinę energiją, ir linksmasis takelis, kuriuo riedant panaudojama energija.
„Eutanazijos kalnelių“ bokštas turėtų būti 500 metrų aukščio. Nuo jo paleista kabina pakliūtų į vertikalias kilpas.
Kirsdamas pirmąja kilpa kūnas patirtų tokią išcentrinę jėgą, kad visas kraujas subėgtų į kulnus. Smegenys pradėtų dusti ir žmogus netektų sąmonės.
Kai sugalvojau šių kalnelių idėją, subūriau būrį žmonių: neurologų, kitų sričių specialistų.
Man buvo svarbu sužinoti, kokio stiprumo reikia išcentrinės jėgos, kad žmogus mirtų maloniai, nejausdamas skausmo.
Paaiškėjo, kad tam dar reikia ir specifinės formos kilpų.
– Kaip manote, kodėl šia šiurpia idėja susidomėjo tokia daugybė žmonių – nuo eutanazijos šalininkų iki įvairių sričių mokslininkų?
– Parodoje šalia kalnelių modelio pirmąsyk rodau dokumentus, kurie atspindi žiniasklaidos ir publikos susidomėjimą. Pirmą kartą šį darbą pristačiau mokslo galerijoje Dubline prieš trejus metus. O po dviejų savaičių man paskambino vieno internetinio serverio administratorius – mat mano svetainę aplankydavo 20 tūkst. žmonių per dieną.
Projektas pasklido po internetą ir sukėlė susidomėjimą. Po dvi valandas per dieną tekdavo atsakinėti į žiniasklaidos klausimus. Parodė „Discovery“ kanalas.
Viena humoro laida pristatė kalnelius kaip juodojo humoro pavyzdį. O rimti ekonomistai juos panaudojo aiškindami Volstrito manipuliacijas, vedančias į finansinę savižudybę.
Žmonės iki šiol siunčia užklausas, nes mano, kad tokie kalneliai kažkur statomi. Jie net stojasi į eilę, kad ateityje maloniu būdu galėtų baigti gyvenimą.
– Mirties atrakcioną sukūrėte siekdamas daktaro laipsnio Londono Karališkajame menų koledže. Kiek supratau, jūsų projektas nebuvo pats keisčiausias? Minėjote valgomus debesis ir seksą su robotais.
– Žinojau, kad ten ypač populiarūs tarpdisciplininiai projektai. Kai pradėjau savo tyrimą, būsimieji mokslų daktarai dirbo bendroje erdvėje su magistrais. Būdavo, sėdžiu prie savo darbastalio, o man iš kairės – mergina, kuri domisi ateities seksu.
Jai rūpėjo techninis to dalyko aspektas – dirbtiniai organai, sekso lėlės. Buvo įsitikinusi, kad moterų poreikiams skiriama per mažai dėmesio, tad domėjosi vyriškų robotų galimybėmis.
Man iš dešinės dirbo prancūzų ir japonų kraujo turintis vaikinas, kuris gilinosi į molekulinę kulinariją. Jo tyrimai buvo susiję su maisto panaudojimu meno kūriniuose.
Molekulinė kulinarija – tai kulinarija su biochemijos žiniomis. Kai žinai, kokie procesai vyksta molekulėse, gali manipuliuoti produktų skoniu ir išvaizda.
Jo magistro darbas buvo „Vaniliniai debesys“. Mat jei paskleidi daleles tam tikrame aukštyje, kur tinkamas slėgis, jos gali sudaryti debesį.
– Baigęs mokslus Londone žadate su nauju projektu sugrįžti į Lietuvą. Ar tas projektas susijęs su keistai judančia robotizuota platforma, kurią pristatėte parodoje? Juk tas humanoidinis robotas pagamintas Panevėžyje?
– Taip, KTU Panevėžio robotikos laboratorijoje. Žmonės, kalbėdami apie robotus, dažniausiai įsivaizduoja humanoidus.
Tačiau pasaulyje humanoidinių robotų yra labai mažai, o tokių kaip mano parodoje – labai daug. Tai vadinamasis paralelinis robotas, kuris pirmiausia įdomus tuo, kad juo galima simuliuoti beveik visus įmanomus judesius. Jis naudojamas lėktuvų, tankų simuliatoriuose.
Tai naujausias mano projektas, kurį įgyvendinu kartu su tos laboratorijos inžinieriais, taip pat su šokėjais ir muzikantais.
Robotas bus interaktyvus. Kai ant jo sėdės ar stovės žmogus, jo judesiai bus sukomponuoti taip, kad sąveikautų su scenoje pasirodžiusio šokėjo judesiais.
Jūs ateisite į salę, atsisėsite ant tos platformos, stebėsite šokį ir to šokio plastika bus tiesiogiai susijusi su platformą valdančio roboto plastika. Tai irgi tarsi atrakcionas.
Dirbdamas su tuo projektu nusprendžiau iš Londono grįžti į Vilnių. Kai pradėjau dirbti su Panevėžio robotikos laboratorijos inžinieriais, pamačiau, kad jie turi daug sumanymų, be to, yra ambicingi ir su jais labai malonu bendrauti.
Kviečia paskraidyti „Sapnų viešbutyje“
Vilniaus galerija „Vartai“ lankytojus balandžio pradžioje kviečia valandėlę nusnūsti viename J.Urbono parodos eksponatų – specialiai sukonstruotoje miego kapsulėje. „Aš savo miegamajame išbandžiau nemažai įrenginių, kuriuos mokslininkai naudoja miego tyrimams. Įdomiausius pasiūliau žiūrovams“, – sakė „Sapnų viešbučio“ autorius.
Nuo balandžio 9 dienos pradėsiantis veikti „Sapnų viešbutis“ – pernai J.Urbono sukurtas darbas. Tai tarsi laikinas, iš vienos vietos į kitą klajojantis viešbutis, kuriame įrengta speciali sapnų turinį veikianti įranga.
„Sapnų viešbutis“ norinčiuosius priims balandžio 9, 10 ir 16, 17 dienomis nuo 12 iki 16 val. Seanso trukmė – 1 valanda. Registruotis reikia elektroniniu paštu galerija@galerijavartai.lt.
