P.Repšys atsirastų tyliai, lyg būtų tik išvedęs į senamiesčio skersgatvį šunį ir
visai atsitiktinai atsidūręs lietuvių dailės olimpe.
1940 metais Šiauliuose gimęs dailininkas užaugo šiame pramoniniame
mieste, kuris per karą buvo sugriautas. Vilniuje jis apsigyveno
1960-aisiais, ir būtent šio miesto architektūra, alsuojanti šimtmečių
istorija, tapo jo kūrybos erdve ir įkvėpimo šaltiniu.
Reikalauja piešti Vilnių
Šiam menininkui niekur pasaulyje nėra gražesnės Madonos už Aušros vartų,
o žmonės palieka šį miestą tik nelaimių ištikti ar gelbėdami savo
gyvybę.
„Vilnius nuostabus net sužalotas karų, pokario rekonstrukcijų ir
agresyvių dabarties statybų“, - įsitikinęs P.Repšys.
Net rengdamas dailės technikų modulį Vilniaus dailės akademijos tapybos
specialybės studentams menininkas susiejo jį su savo mylimu miestu.
„Skatinu (net reikalauju) piešti Vilnių. Galima piešti sienos gabalą su
visa ornamentika: su iškritusiom, aptrupėjusiom plytom, su išdaužytais
langais, su užmūrytom staktom. Galima piešti gatvės perspektyvą, galima
piešti uždarą kiemą, rūsį“, - užrašė jis studijų programoje.
Ir dar pridūrė: „Vilnius yra mūsų miestas, kas paišys Vilnių, jei ne
mūsų dailininkai?“
P.Repšio Vilnius - universiteto ir lietuvių kalbos miestas. Vienas
didžiausių ir žinomiausių šio menininko darbų - freskos „Metų laikai“,
sukurtos Vilniaus universiteto Lituanistikos centre.
Grafikos centro parodoje eksponuojamuose nedidukuose ofortuose taip pat
suskamba lietuvių kalba. P.Repšys, raižydamas į akį kritusius Vilniaus
vaizdus, beveik visuomet šalia užrašo jam dirbant kilusias mintis ar
nugirstas istorijas.
„P.Repšys yra teksto žmogus. Poezija - jo esybės dalis. Jis daugybę
poezijos kūrinių moka atmintinai ir gali puikiai padeklamuoti.
Raiškiai, įtaigiai. Iš tiesų yra geras skaitovas“, - pasakojo parodos
kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.
Šifras - paslapties užuomina
„Petras žodį ir kalbą paverčia kodu, šifru. Negana to, jis atspauduose
viską rašo veidrodiniu būdu. Kai raižo plokšteles, rašo paprastai, ir
net galėtume sakyti, kad tingi kitaip rašyti. Bet iš tiesų tai nėra
taip paprasta. Tai tarsi nuoroda į paslaptį“, - vaizdo ir kalbos
santykį menininko kūryboje pakomentavo filosofas Vytautas Ališauskas.
Anot filosofo, gausūs neįskaitomi P.Repšio užrašai -- tai slapta nuoroda
į daugelį elementaraus kodavimo pavyzdžių. Juk veidrodinis raštas
naudojamas labai plačiai - nuo Leonardo da Vinci darbų iki paprastų
detektyvinių apsakymų.
Šį kartą šalia L.da Vinci bei detektyvų dar būtų galima paminėti ir
žinomo rašytojo Umberto Eco vardą.
Mat „Atvaizduotas istorijas“ menotyrininkė G.Jankevičiūtė pernai rugsėjį
pristatė Bolonijos (Italija) meno ir istorijos bibliotekoje, o Bolonija
- vieno seniausių Europos universitetų ir pirmojo jo semiotikos
profesoriaus U.Eco miestas.
Į Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai skirtos P.Repšio
parodos atidarymą susirinkęs meninis ir mokslinis Bolonijos elitas
susižavėjo šio grafiko darbais.
Autoriaus bendraamžiai stebėjosi, kad geležinė siena nebuvo kliūtis
meninėms idėjoms. Pasak G.Jankevičiūtės, lietuvio kūryboje jie išvydo
tai, „kas jiems buvo aktualu jų jaunystės laikais, nes ne vienas italų
modernistas ėjo panašia kryptimi“.
Tuo metu Bolonijos jaunimą sudomino spalvingi P.Repšio piešiniai,
sukurti per viešnagę Kalifornijoje (JAV). „Gal todėl, kad jie įvairesni
ir juose mažiau nuorodų į akademinę sistemą“, - svarstė kuratorė.
Vilnietiškoje ekspozicijoje pritrūko vietos vos vienam Italijoje rodytam
raižiniui, tačiau ji papildyta ir vienu į Boloniją nekeliavusiu kūriniu.
Ilgus metus Vilniaus senamiesčio knygyne „Versmė“ stovėjusi P.Repšio
skulptūra „Piemenukas“, per masinio privatizavimo bumą sugrįžusi į
autoriaus dirbtuvę, įdomiai praplėtė rašto ir vaizdo sąsajų temą.
