„Šv.Kazimieras – Lietuvos ir Vilniaus globėjas, todėl labai norėjosi sugrąžinti ne tik didelę meninę, bet ir istorinę vertę turintį paveikslą į Vilniaus Šv.Kazimiero bažnyčią“, – „Lietuvos rytui“ sakė verslininkas A.Guoga.
Iškilaus lietuvių menininko paveikslo parvežimas į Lietuvą verslininkui buvo tarsi simbolinis gestas, primenantis daugelį kitų dalykų, kuriuos susigrąžinome per keletą pastarųjų dešimtmečių. Pirmiausia – laisvę (taip pat ir tikėjimo) bei nepriklausomybę.
„Šio darbo sugrąžinimas Lietuvos bažnyčiai man pačiam buvo labai svarbus. Man atrodo, kad mes visi turime ką nors padaryti dėl savo šalies. Vieną tokį darbelį padariau, o dabar laukia kiti“, – sakė A.Guoga, pagarsėjęs parama Lietuvos krepšiniui ir televizijos laidai „Bėdų turgus“.
Europos istorijos liudininkas
Susidomėti V.Kasiulio (1918–1995) kūryba verslininką paskatino televizijos žurnalistė, „Bėdų turgaus“ vedėja Edita Mildažytė ir jos vyras Gintautas Vyšniauskas.
Šv.Kazimiero paveikslo pargabenimo istoriją prisiminusi E.Mildažytė pasakojo, kad jai pasirodė labai įdomi archyvinė nuotrauka, kurioje užfiksuotos šv.Kazimiero 500 metų minėjimo iškilmės Paryžiuje.
„Ant sienos kabo V.Kasiulio paveikslas „Šv.Kazimieras“, o sveikinimo kalbą sako iškilmėms pirmininkavęs buvęs Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert’as Schumanas – vienas iš dviejų Europos Sąjungos idėjos autorių.
Lietuva buvo okupuota sovietų, iškentusi stalinines represijas ir net nesvajojo apie ES. O dabar mes laisvi ir net pirmininkavome Europos Sąjungai, ir tas paveikslas kabo Lietuvos bažnyčioje“, – džiaugėsi E.Mildažytė.
V.Kasiulis šv.Kazimiero paveikslą nutapė šio šventojo 500 jubiliejaus iškilmėms. Vėliau kūrinys kabėjo koplyčioje, kurioje vyko lietuviškos pamaldos. Mat Paryžiuje 1947 m. lietuvių jėzuitų pastangomis buvo įkurta lietuvių katalikų misija ir pamaldos ilgus metus vyko jėzuitų bažnyčioje, kurios adresas – Grenelio gatvė (Rue de Grenelle) 42.
Sumažėjus tikinčiųjų skaičiui ten liautasi laikyti mišias, o V.Kasiulio našlė Bronė Kasiulienė atsiėmė paveikslą. Pasak jos, tuo metu bažnyčioje šeimininkavęs kunigas už paveikslą jai pasiūlęs tokią sumą, už kurią būtų galima įsigyti tik drobės ir dažų, o ne meno kūrinį.
Kietu charakteriu garsėjusi dailininko našlė nepanoro daryti jokių nuolaidų ir vėliau paveikslą pageidaujantiems įsigyti lietuvių verslininkams. Pasak G.Vyšniausko, ji turėjo seną V.Kasiulio kūrybos katalogą su kainomis, kurias perskaičiuodavo eurais.
„Su B.Kasiuliene buvo visiškai neįmanoma derėtis, – šypsodamasis prisiminė A.Guoga. – Pasakė, ir viskas. Aš taip neįpratęs.
Juk esu iš verslo pasaulio, kuriame derybos visuomet įmanomos. O ir kainas ji surašė baisiai dideles. Bet manau, kad šiandien V.Kasiulio paveikslai tikrai verti tų pinigų.“
Mintis padovanoti paveikslą Šv.Kazimiero bažnyčiai Vilniuje jam kilo spontaniškai, be išankstinio plano, tačiau tokiu būdu Paryžiuje jėzuitų parapijai priklausęs darbas Lietuvoje taip pat atiteko jėzuitams.
Brangenybių kupina saugykla
V.Kasiulio „Šv.Kazimieras“ į Vilnių atkeliavo ne kokiame nors specialiame konteineryje, o E.Mildažytės vyro verslininko G.Vyšniausko automobilyje.
„Mes važiavome į Paryžių gelbėti tų paveikslų, nes Bronė grasino visus juos atiduoti Paryžiaus moderniojo meno muziejui. Ji jau buvo susitarusi, tačiau pasikeitus muziejaus direktoriui pasikeitė ir situacija. Tuomet pasklido gandas, kad našlė rengiasi parduoti 4 ar 5 didžiuosius V.Kasiulio darbus. Tarp jų buvo ir „Šv.Kazimieras“. Jie buvo pasiūlyti ir Lietuvos dailės muziejui, bet muziejus visai neturėjo pinigų“, – pažintį su V.Kasiulio kūryba prisiminė G.Vyšniauskas.
Pirmą kartą pas dailininko našlę jis keliavo kartu su E.Mildažyte, kuri tuo metu prodiusavo Lietuvos televizijos laidą „Keliaukim“ ir filmavo siužetą apie V.Kasiulio Paryžių. Vėliau parsivežti paveikslų verslininkas važiuodavo vienas.
Neišdildomą įspūdį G.Vyšniauskui paliko apsilankymas B.Kasiulienės banko saugykloje.
Įkalbėjęs namuose nelaikyti už paveikslus gautų pinigų verslininkas palydėjo po sunkios operacijos nusilpusią dailininko našlę iki banko tikėdamasis įsigyti keletą ten saugomų V.Kasiulio pastelių.
„Bronė buvo minėjusi, kad turi kelis Paulio Cezanne’o piešinius, ir aš labai norėjau juos pamatyti. Bet kai nuėjome į tą banko saugyklą, pamačiau, kad ten tiesiog prigrūsta sidabro ir įvairiausių paveikslų, piešinių. Ten nebuvo galima nei praeiti, nei atsisėsti. Net žadėtų V.Kasiulio pastelių nepavyko pamatyti, nes būtų tekę nukraustyti daugybę kitų kūrinių“, – pasakojo verslininkas.
Per penkis vizitus pas B.Kasiulienę du Lietuvos verslininkai įsigijo ne tik tuos penkis didžiuosius V.Kasiulio paveikslus. Į Lietuvą atkeliavo daugiau nei keturios dešimtys dailininko kūrinių.
Daugumą jų nusipirkęs A.Guoga sakė nesąs kolekcininkas, todėl tik keletą mėgstamiausių paveikslų ketina pasilikti namie. Visi kiti kūriniai laikui bėgant pateks į labdaros fondą.
Paprašė pakeisti ir langus
A.Guoga nepaneigė ir gandų, kad gavęs dovanų V.Kasiulio paveikslą tuometis Vilniaus Šv.Kazimiero bažnyčios rektorius Lionginas Virbalas paprašė verslininko pakeisti dalį bažnyčios langų.
„Tai tiesa. Aš suprantu, kad bažnyčiai reikia ne tik meno kūrinių, bet ir buitinių dalykų. Kad būtų šilčiau ir saugiau, bažnyčioje tuo metu reikėjo langų. Manęs paprašė, teko prisidėti. Tiesa, šioje bažnyčioje langų ypač daug, o tuo metu neturėjau pakankamai nei laiko, nei lėšų.
Vis dėlto su Dievo pagalba pavyko įgyvendinti projektą iki galo“, – sakė verslininkas.
Jis prisipažino, kad pačiam kol kas dar neteko kreiptis į šv.Kazimierą pagalbos ar užtarimo. Tačiau jis neabejoja, kad prispyrus bėdai tikrai paprašytų. Ir savo dovanoto paveikslo jis nesijaučia praradęs, nes visuomet gali užeiti į bažnyčią jo pasižiūrėti.
Pasak A.Guogos, jam V.Kasiulis – mėgstamiausias lietuvių tapytojas. „Galbūt todėl, kad jis dzūkas, o mano mama taip pat dzūkė. Aš suprantu, ką jis nori pavaizduoti. Jo darbuose atpažįstu tą dzūkišką šviesumą, pozityvumą ir paprastumą, kuris man irgi yra labai svarbus“, – atvirai kalbėjo verslininkas.
Šv.Kazimiero neužmiršo išeiviai
Tai, kad šv.Kazimiero paveikslai į Lietuvą atkeliauja iš svetur, – ne išimtis, o taisyklė. Juk sovietmečiu šv.Kazimiero kultas buvo tyčia valdžios slopinamas.
Kaip pasakojo tapytoja ir menotyrininkė, šv.Kazimiero atvaizdo tyrinėtoja Sigita Maslauskaitė, po Antrojo pasaulinio karo šio šventojo kultas ypač suklestėjo išeivijoje.
Tuo metu, kai Lietuvoje buvo uždaromos ir sandėliais verčiamos bažnyčios, steigiami ateizmo muziejai, išeivijoje steigėsi Šv.Kazimiero parapijos, draugijos. Kazimiero vardą krikšto metu gaudavo daugelis išeivių vaikų.
Lietuvos globėjo neužmiršo ir dailininkai. Išeivijoje nutapyta nemažai jam skirtų paveikslų, Vytautas Kazimieras Jonynas sukūrė vitražus.
„Nesu specialiai tyrinėjusi, bet šv.Kazimiero vardas pirmiausia asocijavosi su laisve ir Lietuva. Kaip ir rūpintojėlio figūrėlė ant darbo stalo, taip ir šv.Kazimiero paveikslėlis ant sienos buvo vieni svarbiausių išeivių interjero akcentų“, – sakė S.Maslauskaitė.
Pasak menotyrininkės, V.Kasiulio paveikslas Šv.Kazimiero bažnyčioje yra labiau kanoninis. Lelija ir kryžius jame simbolizuoja šventojo jaunystę ir skaistumą.
Tačiau būta ir kitų traktuočių. JAV buvo išleistas šv.Kazimiero paveiksliukas su užrašu: „Šventasis Kazimierai, ant balto žirgo vėl atjoki“. Juk anksčiau šv.Kazimieras dažnai būdavo gretinamas ir su mūsų valstybės simboliu – Vytimi.
Dažnai minėtas ir jo stebuklingas pasirodymas ant balto žirgo prie Dauguvos sustojusiems mūsų karių pulkams.
