2025 m. prasidės dviem bandymais nusileisti Mėnulyje sausį, o po to „SpaceX“ demonstruos drąsų degalų perpylimą tarp dviejų žemoje Žemės orbitoje skriejančių „Starship“ laivų – tai bus svarbus žingsnis išbandant bendrovės galimybes naudoti erdvėlaivius Mėnuliui ir Marsui pasiekti.
Vėliau Europa paleis robotizuotą laboratoriją be įgulos, o NASA erdvėlaivis „Juno“ gali baigti savo ilgalaikę misiją ir sudegti tankioje Jupiterio atmosferoje.
Štai įdomiausios kosminės misijos, kurių tikėtina sulaukti 2025 m.:
„Blue Ghost 1“ ir „Intuitive Machines“ leidimaisi Mėnulyje
Sausio viduryje Teksase įsikūrusi „Firefly Aerospace“ pradės misiją „Ghost Riders in the Sky“, kurios tikslas – nugabenti į Mėnulį nusileidimo modulį su 10 NASA krovinių. Mėnuleigis keliaus į Mons Latreille – vulkaninį darinį artimojoje Mėnulio pusėje, kuris susiformavo dėl ugnikalnių išsiveržimų prieš daugiau nei 3 mlrd. metų.
Tikimasi, kad nusileidimo modulis, pavadintas „Blue Ghost 1“, veiks vienos Mėnulio paros šviesiuoju paros metu – arba maždaug 14 Žemės dienų, per kurias jis rinks duomenis apie Mėnulio regolitą (uolėtą paviršių) ir apie tai, kaip šios uolienos sąveikauja su Saulės vėju (įkrautų dalelių srautu, srūvančius iš išorinės Saulės atmosferos) ir Žemės magnetiniu lauku.
Misijos pabaigoje „Blue Ghost 1“ padarys saulėlydžio Mėnulyje nuotraukas ir surinks duomenis apie tai, kokie pokyčiai vyksta Mėnulio paviršiuje sutemus.
Tuo tarpu Teksase įsikūrusi bendrovė „Intuitive Machines“ tikisi vasario mėnesį Mėnulio pietiniame ašigalyje nutupdyti savo kosminį aparatą „IM-2“. Erdvėlaivio tikslas – naudojant grąžtą ir masės spektrometrą išmatuoti regolito lakiąsias medžiagas, t. y. subtilius cheminius junginius.
Erdvėlaivis taip pat gabens nedidelį palydovą „Lunar Trailblazer“, skirtą vandens telkiniams Mėnulyje kartografuoti – kad padėtų NASA identifikuoti būsimas nusileidimo vietas savo misijoms „Artemis“. „IM-2“ skris tiesesniu maršrutu nei „Blue Ghost 1“ ir sieks nusileisti Mėnulyje praėjus vos savaitei po paleidimo.
„SpaceX“ bandymas perpilti degalus orbitoje
„SpaceX“ ruošiasi novatoriškam bandymui perpilti degalus iš vieno „Starship“ laivo į kitą, kai jis yra prisišvartavęs žemoje Žemės orbitoje. 2025 m. kovą planuojamas demonstracinis bandymas, kurio metu maždaug trijų-keturių savaičių intervalu bus paleisti du „Starship“ laivai, ir antrasis tarnaus kaip pirmojo degalų papildymo talpykla.
Šis bandymas yra labai svarbus žingsnis siekiant įrodyti, kad erdvėlaiviu galima pasiekti Mėnulį ir galiausiai Marsą. Dabartiniai NASA planai pasiekti Mėnulį ir Marsą grindžiami „Starship“ variantu „Human Landing System“. Teoriškai astronautai, įlipę į „Human Landing System“, Mėnulį pasieks ne anksčiau kaip 2027 m. viduryje – „Artemis 3“ misijos dalis.
Pirmoji NASA-ISRO Žemės mokslo misija
Be to, 2025 m. kovą NASA ir Indijos kosmoso tyrimų organizacija (ISRO) kartu paleis pirmąjį savo kosminį aparatą, vykdysiantį Žemę stebinčią NASA-ISRO sintetinės diafragmos radaro (NISAR) misiją, kuri beveik kiekvieną savaitę skenuos didžiąją Žemės sausumos ir ledo dalis. Naudodamas porą radarų, kurie gali matyti pro debesis ir dieną, ir naktį, erdvėlaivis matuos Žemės paviršiaus judėjimą centimetro tikslumu. Tokie tikslūs matavimai padės mokslininkams stebėti žemės judėjimą, kuris gali būti ugnikalnių išsiveržimų ir žemės drebėjimų išankstiniu ženklu – taip pat stebėti miškų ir žemės ūkio paskirties žemių pokyčius.
JAV ir Indija taip pat bendradarbiauja siekdamos, kad ne anksčiau kaip 2025 m. balandį į Tarptautinę kosminę stotį su privačia „Axiom Mission 4“ misija būtų nusiųstas pirmasis Indijos astronautas – Indijos karinių oro pajėgų lakūnas bandytojas Shubhanshu Shukla.
Atidėtų „mėlynojo“ ir „auksinio“ Marso palydovų pakilimas
Du NASA palydovai, sukurti Marso tyrimams ir sukurti Kalifornijos universitete Berklyje (JAV), tirs, kaip ir kada Raudonoji planeta prarado atmosferą. Dabar planuojama, kad jie bus paleisti ne anksčiau kaip 2025 m. pavasarį, atidėjus iš pradžių numatytą misijos startą 2024 m. spalį.
Palydovai, pavadinti „Mėlynuoju“ ir „Auksiniu“ (užuomina į Berklio universiteto universiteto spalvas), skries aplink Marsą skirtinguose aukščiuose, kad vienu metu galėtų rinkti duomenis apie planetos plazmos ir magnetinius laukus. Turėdami šią informaciją mokslininkai tikisi sužinoti, kaip iš Raudonosios planetos atmosferos pasišalina atomai.
Misija, pavadinta „Escape and Plasma Acceleration and Dynamics Explorers“ (EescaPADE), rugsėjį buvo sustabdyta dėl nuogąstavimų, kad palydovų į Marsą pristatymo priemonė – „Blue Origin“ raketa „New Glenn“ – nebus paruošta. Dėl Žemės ir Marso išsidėstymo vienoje linijoje idealus paleidimo langas susidaro kas 26 mėnesius, todėl net ir nedideli tvarkaraščio pakeitimai gali lemti mėnesiais trunkantį vėlavimą. Į 2025 m. pavasarį planuojamą paleidimą bus įtrauktas būtinas pagalbinis gravitacinis skrydis pro Venerą, dėl kurio skrydžio trukmė pailgės iki 1,5 metų.
Kinijos misija paimti mėginių iš netoli Žemės esančio asteroido
Kinija ruošiasi ambicingai misijai, kurios tikslas – paimti netoli Žemės esančio asteroido fragmentus, grąžinti juos į Žemę ir ištirti giliajame kosmose esančią kometą. Kosminis aparatas „Tianwen-2“, kurį planuojama paleisti 2025 m. gegužę, susitiks su 469219 Kamo'oalewa – 2016 m. atrastu mūsų planetos kvazimėnuliu. Antžeminiai stebėjimai rodo, kad skirtingai nei dauguma netoli Žemės esančių asteroidų, 469219 Kamo'oalewa galėjo būti išmuštas iš Mėnulio paviršiaus per didelį smūgį prieš 10–1 mln. metų – t. y. Saulės sistemos istorijos mastu, palyginti visai neseniai.
Prieš bandydamas surinkti mėginius iš kosminės uolienos, „Tianwen-2“ atliks nuotolinius stebėjimus – kad įvertintų galimas nusileidimo vietas. Tuomet erdvėlaivis pristatys mėginius į Žemę ir, pasinaudodamas mūsų planetos gravitacija, pasuks į septynerių metų trajektoriją, kuria XXI a. 3-iojo dešimtmečio viduryje pasieks pagrindinio diržo kometą 311P/PANSTARRS.
„Juno“ mirtis Jupiteryje
NASA 1,1 mlrd. dolerių vertės kosminis aparatas „Juno“ nuo 2016 m. tiria Jupiterį ir jo mėnulius. Misija, kuri buvo pratęsta, galiausiai baigsis 2025 m. rugsėjį, kai erdvėlaivis įskries į dujinę milžinę – jei tik iki tol išgyvens intensyvią Jupiterio radiaciją.
Pagal misijos planą „Juno“ orbita natūraliai degraduos, todėl Jupiterio gravitacija įtrauks zondą į tankius planetos debesis. Paskutinis skrydis, kuris truks apie 5,5 dienos, užtikrins, kad erdvėlaivis ir bet kokios žemiškos bakterijos, kurios galėjo į jį pakliūti ir iki šiol išgyventi, netyčia neužterštų Jupiterio ledu padengto mėnulio Europos, kurį mokslininkai laiko viena geriausių vietų mūsų Saulės sistemoje ieškoti nežemiškos gyvybės.
Europos daugkartinio naudojimo robotas-laboratorija
Tikimasi, kad Europos kosmoso agentūros (EKA) kosminis laivas „Space Rider“ – dviejų mikroautobusų dydžio robotas-laboratorija be įgulos – bus paleistas 2025 m. trečiąjį ketvirtį. Kosminis lėktuvas žemoje Žemės orbitoje išbus du mėnesius, per kuriuos robotinė laboratorija automatiškai atliks technologijų demonstravimą ir eksperimentus mikrogravitacijos sąlygomis.
Pasibaigus misijai, „Space Rider“ ims žeminti orbitą ir nusileis ant pakilimo tako Europos kosmodrome Prancūzijos Gvianoje – ir bus atnaujintas dar mažiausiai penkiems skrydžiams.
Kosminis lėktuvas – tai EKA siekis teikti komerciniams klientams įperkamas galutines paleidimo į orbitą paslaugas ir platesnė strategija, kuria siekiama padėti Europai išlaikyti nepriklausomą, įprastą prieigą prie žemos Žemės orbitos ir iš jos.
Parengta pagal „Live Science“.
