Maxo Plancko Saulės sistemos tyrimų instituto (MPS) Vokietijoje mokslininkai, naudodamiesi NASA kosminio Keplerio teleskopo duomenimis, išnagrinėjo 56 450 į Saulę panašių žvaigždžių ryškumo svyravimus.
Tokie ryškumo svyravimai greičiausiai rodo, kad žvaigždė paleido intensyvų žybsnį – spinduliuotės ir energijos pliūpsnį, kurį sukelia staigus žvaigždės atmosferoje sukauptos magnetinės energijos išsiveržimas.
Jų tyrimas atskleidė, kad itin galingi žybsniai, vadinamieji superžybsniai, įvyksta nuo 10 iki 100 kartų dažniau, nei manyta anksčiau. Tyrėjai nustatė 2 889 superžybsnius 2 527-iose iš 56 450 ketverius stebėtų žvaigždžių, o tai reiškia, kad superžybsnį į Saulę panaši žvaigždė vidutiniškai paleidžia maždaug kartą per šimtmetį.
„Mus labai nustebino, kad į Saulę panašiose žvaigždėse superžybsniai kyla taip dažnai“, – sakė pirmasis tyrimo autorius daktaras Valerijus Vasiljevas iš MPS.
O kaipgi yra su mūsų Saule? Tyrime analizuotų žvaigždžių paviršiaus temperatūra ir ryškumas yra panašūs į Saulės, todėl galima daryti prielaidą, kad jos taip pat elgiasi panašiai.
„Saulės negalime stebėti tūkstančius metų. Tačiau vietoj to galime stebėti tūkstančių į Saulę labai panašių žvaigždžių elgesį trumpais laikotarpiais. Tai padeda mums įvertinti, kaip dažnai įvyksta superžybsniai“, – sakė tyrimo bendraautorius, MPS direktorius profesorius dr. Sami Solanki.
Padidėjusio Saulės aktyvumo protrūkiai nuolat sukrečia mūsų planetą, tačiau per pastarąjį šimtmetį Saulė nebuvo paleidusi didesnio superžybsnio. Jei taip nutiktų, sutriktų elektros tinklai, radijo ryšys, būtų smarkiai pažeisti palydovai, todėl sutriktų navigacijos sistemos, pavyzdžiui, GPS.
1859 m. pasaulis patyrė stipriausią geomagnetinę audrą per visą istoriją, vadinamą Carringtono įvykiu – jis Žemėje sukėlė tokius stiprius geomagnetinius trikdžius, kad net užsidegė telegrafo laidai, o pašvaistės, paprastai matomos tik apie planetos ašigalius, buvo pastebėtos net netoli pusiaujo. Tačiau net ir šį įvykį sukėlė Saulės žybsnis, kurio energija buvo tik šimtoji dalis superžybsnio energijos. Šis naujas tyrimas gali byloti, kad Saulės žybsniai gali būti daug energingesni – net ir šimtus kartų energingesni už stipriausius, žinomus šiandien. Nors tikėtina, kad ne kiekvienas superžybsnis pasieks Žemę, vis tiek verta atsižvelgti į tai, kaip dažnai iš Saulės galime sulaukti tokių stiprių pliūpsnių.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Science“.
