„Vis dar esame nustebę, kaip toli į pietus buvo pastebėta pašvaistė, – sako Mathew Owensas iš Redingo universiteto Jungtinėje Karalystėje. – Kalbant apie geomagnetinį poveikį, audra buvo didelė, bet ne iš tų, kurios nutinka kartą per šimtą metų“.
Viena įdomi gegužės mėnesio Saulės audros ypatybė buvo ta, kad tai buvo ne vienas, o keli įvykiai, pasakoja M. Owensas. Kitaip nei spalio dangaus šviesų šou, kurį sukėlė gana tipiškas didelis Saulės žybsnis, nukreiptas tiesiai į Žemę, gegužės mėnesio audrą sukėlė mažesnės audros, kurios pakeliui į Žemę sąveikavo tarpusavyje ir sustiprino viena kitą, sako mokslininkas. „Tai visai kitokia Saulės jėga. Tai tas pats reiškinys – didelis Saulės išsiveržimas, arba tai, ką mes vadiname vainikinės masės išsiveržimu – tačiau tai yra ne vienas didelis įvykis, o keletas įvykių“, – aiškina M. Owensas.
Gegužės mėnesio pašvaistė taip pat rodo, kaip sunku nuspėti, kaip kosminiai orai paveikia Žemę, teigia mokslininkas. Pasak jo, ryšys tarp Saulės žybsnio dydžio, dėl jo kilusios geomagnetinės audros ir šiaurės pašvaistės stebėjimo vietos yra sudėtingas ir chaotiškas.
Dvi didelės Saulės audros per vienerius metus nėra neįprastas reiškinys, tačiau dėl tam tikrų veiksnių, kurie lėmė, kad matėme daugiau pašvaisčių, ir vienas iš jų – audros atsiradimo laikas po saulėlydžio, sako Jimas Wildas iš Lankasterio universiteto (JK).
Per likusį aukštą Saulės aktyvumo laikotarpį, vadinamą Saulės aktyvumo maksimumu, kuris gali tęstis ir kitais metais, gali būti daugiau pašvaisčių, įspėja mokslininkai.
Parengta pagal „New Scientist“.
