Ilgą laiką planetologai šiuo klausimu nesutaria. Vieni teigia, kad Venera nuo pat susiformavimo buvo sausa ir atšiauri, net jei ir neturėjo tokios storos atmosferos. Kiti, priešingai, sako, kad jauna Venera turėjo daug vandens, gal net panašiai kaip Žemė, bet vėliau jis išgaravo arba susigėrė į plutos ir mantijos uolienas.
Dabar mokslininkai pateikė naujų įrodymų, kad pirmasis modelis tikrai artimesnis teisybei. Šie įrodymai remiasi Veneros atmosferos ir gelmių sąveika.
Tyrimo autoriai apskaičiavo, kaip sparčiai Veneros atmosferoje nyksta vandens, anglies dvideginio ir karbonilo sulfido (OCS) molekulės. Jei jos būtų tik naikinamos, atmosferoje jų nebūtų apskritai, tačiau šiek tiek yra, vadinasi, iš kažkur jų atkeliauja naujų.
Tas šaltinis – Veneros gelmės, iš kurių besiveržianti magma atneša ir dujų. Žinodami, kaip sparčiai molekulės nyksta ir kiek jų yra atmosferoje, tyrėjai galėjo įvertinti ir tikėtiną magmos išsiveržimų spartą, ir jų paskleidžiamų dujų sudėtį. Taip jie nustatė, kad vandens garai sudaro ne daugiau nei 6 proc. šių dujų – gerokai mažiau, nei panašiose magmose Žemėje.
Taigi, Veneros gelmės yra labai sausos ir tikrai negalėjo sugerti reikšmingo kiekio paviršinio vandens. Šie duomenys gerai dera su modeliu, pagal kurį Veneros paviršius buvo visiškai sausas nuo pat tada, kai sustingo jos pluta. Toks rezultatas leidžia spręsti, kad Žemė – išskirtinė net ir tarp panašaus dydžio bei masės planetų. Taigi, planuojant gyvybei tinkamų planetų ar net pačios nežemiškos gyvybės paieškas, reikės atsižvelgti į tai, jog daugelis Žemės dydžio planetų, net ir skriejančių „tinkamu“ atstumu nuo savo žvaigždžių, gali būti panašesnės į Venerą, nei į mūsų planetą.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.
