Kelti krovinius raketomis, kaip iš Žemės, aišku, įmanoma, bet nelabai ekonomiška. Tam visų pirma reikia tas raketas pagaminti, taip pat užpildyti jas kuru, kurį irgi reikės kelti į viršų. Taigi naudingo krovinio dalis gerokai sumažėja.
Žemėje šis metodas kol kas neturi realių alternatyvų, nors apie jas ir šnekama. O štai Mėnulyje situacija gali būti kitokia. Kai nėra atmosferos, pakelti krovinį galima būtų ir patranka – t.y. įgreitinti jį ilgame vamzdyje ar netgi ant bėgių ir išsviesti kampu į horizontą.
Deja, čia irgi kyla problema – jei iš Mėnulio paleisime krovinį tokiu būdu, nedavę jam jokio variklio, greičiausiai nutiks viena iš dviejų: arba jis apsuks ratą (ar mažiau) aplink palydovą ir nukris ant jo, arba greitai pereis į chaotišką orbitą ir pasimes erdvėje tarp Žemės ir Mėnulio bei taps dar viena kosmine šiukšle.
Visgi, pasirodo, skrydžio trajektorija ir trukmė labai priklauso nuo paleidimo taško. Tokią išvadą mokslininkai padarė išnagrinėję objektų judėjimą Mėnulio gravitaciniame lauke, atkurtame remiantis tiksliausiais stebėjimų duomenimis.
Mėnulio plutoje yra keletas gravitacijos anomalijų – tankesnių ar retesnių uolienų regionų, kurie šiek tiek pakeičia aplinkinį gravitacinį lauką. Tinkamai paleidus krovinį, lėkdamas pro silpnesnio gravitacinio lauko zonas, jis gali pakilti pakankamai aukštai, kad išsilaikytų daugmaž stabilioje orbitoje iki devynių parų.
Trys tinkami paleidimo taškai yra artimojoje Mėnulio pusėje: visi jie – ant pusiaujo, kalnų viršūnėse ar arti jų.
Įrengus ten patrankas, krovinius šaudyti būtų galima kone nuolatos, nedideliais paketais, o tada juos per savaitę ramiai susirinktų orbitoje skraidantys erdvėlaiviai. Taip būtų gerokai sutaupoma kuro, o krovinių pakuotes pagaminti būtų paprasta iš vietinių medžiagų, praktiškai be sudėtingos elektronikos.
Aišku, inžinerinis iššūkis būtų milžiniškas, tačiau kai sugebėsime įrengti kolonijas Mėnulyje, turbūt ir patrankos įrengimas ant kalno šlaito bus įkandama užduotis.
Tyrimo rezultatai paskelbti išankstinių publikacijų svetainėje „arXiv“.
