Indija neseniai paskelbė ambicingą kosmoso tyrinėjimo planą. Numatyta pilotuojama misija į Mėnulį, kuriama nauja daugkartinio naudojimo raketa, konstruojamas Venerą tyrinėsiantis aparatas, bus statoma ir pirmoji šios šalies orbitinė stotis.
Šiems projektams, kuriuos įgyvendins Indijos kosmoso tyrimų organizacija ISRO, vyriausybė numatė rekordinę sumą – 2,7 milijardo JAV dolerių. Tačiau ji rekordinė tik šiai šaliai, nes kitos panašiems skrydžiams išleidžia mažiausiai kelis kartus daugiau.
Skirtumai – didžiuliai
Tuo stebimasi jau seniai. Antai į Marso orbitą pasiųstas tyrimų zondas „Mangalyaan“ indams atsiėjo 74 mln. dolerių. JAV kosmoso tyrimų agentūrai NASA pasiųsti panašų aparatą „Maven“ kainavo net 582 mln. dolerių.
Praėjusiais metais Indija sėkmingai įvykdė istorinę misiją: pietiniame Mėnulio ašigalyje nusileido tyrimų stotis „Chandrayaan-3“. Tai kainavo 75 mln. dolerių.
Dviem dienomis anksčiau ant Mėnulio paviršiaus sudužo toks pat Rusijos įrenginys „Luna-25“, kurio kaina siekė 133 milijonus dolerių.
Šių metų ISRO biudžetas – 1,55 mlrd. dolerių, o NASA – net 25 mlrd. dolerių.
Galima pateikti dar vieną palyginimą: netgi kosminės fantastikos filmas „Gravitacija“ kainavo 100 mln. dolerių – brangiau nei kosminė indų realybė.
Padėjo net sankcijos
Daugiau nei du dešimtmečius ISRO finansų padalinyje dirbęs Sisiras Kumaras Dasas teigė, kad viskas prasidėjo dar septintajame dešimtmetyje. Tik 1947 metais tapusi nepriklausoma, Indija turėjo gausybę pinigų skirti mokykloms, ligoninėms, net gyventojams išmaitinti.
Todėl ISRO įkūrėjui mokslininkui Vikramui Sarabhai buvo nelengva įtikinti vyriausybę, kad tokia didelė šalis tiesiog privalo imtis kosmoso tyrinėjimų. Jam pavyko, tačiau biudžetas visuomet buvo ir tebelieka itin ribotas.
Kad ir kaip būtų keista, pagelbėjo kurį laiką Indijai taikytos Vakarų šalių sankcijos, įvestos po 1974 metais atlikto branduolinio ginklo bandymo. Tuomet buvo uždrausta su indais dalytis naujausiomis technologijomis.
„Mūsų mokslininkai tuo pasinaudojo ir sukūrė savas. Visa reikiama įranga buvo gaminama čia pat, o darbo jėgos kaina buvo daug pigesnė nei JAV ar Europoje“, – aiškino S. K. Dasas.
Turėjo sumažinti svorį
Pirmosios ir antrosios indų misijos į Mėnulį vadovas Mylswamy Annadurai neslėpė, kad konkurencingumą nulemia daug mažesni mokslininkų atlyginimai, palyginti su mokamais NASA. Tačiau žmonės sutinka dirbti tokiomis sąlygomis net ir viršvalandžius, nes jiems tai rūpi.
Kita vertus, indai, priešingai negu kitos kosmoso tyrimais užsiimančios valstybės, nekuria savo įrangos prototipų ir nerengia jų bandymų, o iš karto ją naudoja.
Tai rizikinga, nes incidentų pasitaiko, tačiau daug pigiau.
Be to, ribotas biudžetas verčia ieškoti neįprastų sprendimų. Antai pirmajam Mėnulio zondui buvo numatyti 89 mln. dolerių, tačiau jis sukonstruotas 35 kilogramais sunkesnis, nei planuota. Kuriant galingesnę raketą reikėjo papildomų lėšų, todėl konstruktoriai nutarė tiesiog pašalinti dalį įrangos – sraigtus, slėgio rezervuarus, paliko pusę numatytų akumuliatorių. Bet viskas veikė.
Tačiau dėl to teko paskubėti ir zondą iškelti dar 2008 metais, kad vėliau numatytas Saulės užtemimas nesutrukdytų jam skriejant aplink Mėnulį apsirūpinti energija iš saulės baterijų.
Tenka ilgai planuoti
Indija šiuo metu kuria galingesnę raketą, nes dabartinės vargu ar tiks, pavyzdžiui, vykdant misiją į Marsą. Tačiau jos, net ir būdamos palyginti mažos, puikiai tarnauja dėl išradingumo.
Pavyzdžiui, pernai Rusijos „Luna-25“ zondą tiesiai Mėnulio link nugabeno galinga rusų raketa „Sojuz“. O Indijos „Chandrayaan-3“ aparatas kelis kartus dar apsuko aplink Žemę.
„Pasinaudojome motulės Žemės gravitacija, kuri pastūmėjo mus Mėnulio link.
Aišku, planavimas truko ištisas savaites. Tačiau ISRA taip elgiasi jau ne pirmą kartą, o tokia taktika pasiteisina“, – pasakojo M.Annadurai.
Parengta pagal BBC.
