Prieš pusantrų metų mokslininkai nustatė, kad keturi dideli Urano palydovai – Titanija, Oberonas, Arielis ir Umbrielis – greičiausiai irgi slepia vandenynus. Dabar tokia pati išvada padaryta ir apie palyginus mažytę Mirandą.
Visi duomenys apie Mirandos paviršių surinkti „Voyager 2“ misijos metu, kai aparatas praskrido pro Uraną ir jo palydovus. Iš kitų palydovų Miranda išsiskiria griovių tinklu ir trapezoidinėmis duobėmis pietų pusrutulyje (šiaurinio pusrutulio duomenų išvis neturime).
Tyrimo autoriai atidžiai išnagrinėjo turimas nuotraukas ir sudarė detalius šių paviršiaus struktūrų katalogus. Tada jie sukūrė keletą Mirandos struktūros modelių, kuriuose atsižvelgė į palydovą veikiančias jėgas – Urano ir gretimų palydovų keliamus potvynius, ledo plutos storio kitimą ir Mirandos orbitos pokyčius – bei skirtingas plutos struktūras.
Geriausiai stebimą paviršinių struktūrų pasiskirstymą paaiškina modelis, kuriame ledo plutos storis neviršija 30 kilometrų – storesnė pluta yra pakankamai tvirta, kad joje neatsirastų tokie trūkiai, kaip matome. Tuo tarpu vandenyno storis po pluta gali viršyti net 100 kilometrų.
Turint omeny, kad Mirandos spindulys tėra vos 235 km, pluta ir vandenynas užima didžiąją dalį palydovo tūrio.
Tiesa, nebūtinai taip yra dabar – plutos struktūros galėjo susidaryti ir prieš 100–500 milijonų metų, taigi vandenynas turėjo egzistuoti tada. Visgi pusės milijardo metų gali ir nepakakti šimto kilometrų storio vandenynui sustingti į vientisą ledo luitą.
Bet kuriuo atveju, vandenyno egzistavimas Mirandoje – ar tai būtų šiandieninis, ar kelių šimtų milijonų metų senumo reiškinys – yra netikėtas posūkis, bandant suprasti šio nedidelio palydovo istoriją.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „The Planetary Science Journal“.
