Jau seniau žinoma, kad dėmė nuolat juda į vakarus visos Jupiterio atmosferos atžvilgiu, ir kad judėjimo greitis svyruoja 90 dienų periodu. Naujojo tyrimo autoriai praeitų metų pabaigoje ir šių pradžioje, vieno tokio trijų mėnesių ciklo laikotarpiu, aštuonis kartus fotografavo dėmę Hubble teleskopu.
Taip jie patvirtino tiek dreifo į vakarus faktą, tiek greičio kitimą – o taip pat nustatė, kad vidutinė dėmės platuma nekinta. O štai dėmės forma ir dydis keičiasi: tuo metu, kai į vakarus ji juda lėčiausiai, dėmė yra didžiausia, 500 km arba kone 10 proc. didesnė, nei judėdama greičiausiai. Taip pat tuo metu ji labiausiai susiplojusi – čia skirtumas siekia maždaug 10–15proc.
Dėmės centras, jai esant didžiausiai, šiek tiek paryškėja ultravioletinių spindulių ruože – bet daugiau šviesio pokyčių neužfiksuota.
Toks dėmės judėjimas ir virpesiai, primenantys supurtytos želatinos vibracijas, nepaaiškinami jokiais ligi šiol pasiūlytais hidrodinaminiais modeliais. Tobulėjantys modeliai leis geriau prognozuoti ne tik Jupiterio, bet ir kitų didžiųjų planetų ir egzoplanetų orus. Be to, naujos įžvalgos gali padėti gerinant ir Žemės klimato, ypač ekstremalių reiškinių, modelius.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „The Planetary Science Journal“.
