Bandyti tą suprasti galima ieškant planetų prie baltųjų nykštukių – į Saulę panašių žvaigždžių pomirtinių liekanų. O dabar pirmą kartą prie baltosios nykštukės aptikta ir į Žemę panaši planeta.
Nagrinėjama sistema užfiksuota 2020 metais, kai staiga tūkstantį kartų ryškiau sužibo tolima žvaigždė Paukščių Take. Tai buvo mikrolęšiavimo įvykis – tarp žvaigždės ir mūsų skriejantis masyvus kūnas iškreipė žvaigždės spindulių trajektoriją, tad daugiau jų pasiekė mus.
Išmatavus paryškėjimą ir kaip jis keičiasi laikui bėgant, galima nustatyti lęšiuojančios sistemos masę. Šįkart nustatyta, kad sistemą sudaro trys objektai – žvaigždė, ne didesnė nei maždaug pusė Saulės masės, uolinė planeta apie 75 proc. masyvesnė už Žemę ir rudoji nykštukė (tarpinis tarp planetos ir žvaigždės kūnas), apie 30 kartų masyvesnė už Jupiterį.
Jei žvaigždė būtų pagrindinėje sekoje, jos šviesis būtų palyginamas su lęšiuojamos žvaigždės, tačiau pasibaigus lęšiavimo įvykiui neaptikta jokio papildomo šviesos šaltinio. Tuo tarpu baltoji nykštukė yra kelis šimtus kartų blausesnė ir nebūtų aptikta.
Labiausiai tikėtinas uolinės planetos atstumas nuo nykštukės – maždaug dvigubai didesnis, nei tarp Žemės ir Saulės. Turint omeny, kad virsdama baltąja nykštuke, žvaigždė nusimeta dalį išorinių sluoksnių, tikėtina, kad planetos orbita išsiplėtė, taigi praeityje buvo mažesnė.
Gali būti, kad ji kadaise buvo maždaug tokio pat dydžio, kaip Žemės orbita aplink Saulę. Taigi, čia matome padarinį scenarijaus, kai į Žemę panaši planeta išgyveno savo žvaigždės mirtį ir virtimą baltąja nykštuke. Tai suteikia vilties ir labai tolimai mūsų planetos ateičiai.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Nature Astronomy“.
