Saulės paviršiuje matome gausybę granulių – palyginus mažų, maždaug Lietuvos dydžio, šviesių regionų, kuriuos riboja tamsesni kontūrai. Tai yra burbulai, kuriais karšta plazma kyla į viršų iš gilesnių žvaigždės sluoksnių. Vėsdama ir patamsėjusi ji leidžiasi tamsiais kontūrais.
Kitos į Saulę panašios ir mažesnės žvaigždės taip pat pasižymi granulėmis – ar bent turėtų, remiantis mūsų žiniomis apie žvaigždžių struktūrą.
Dabar pirmą kartą tas granules pavyko pamatyti kitoje žvaigždėje, nei Saulė.
Naudodami submilimetrinių bangų teleskopą ALMA, mokslininkai gavo ypatingai detalių žvaigždės R Doradus nuotraukų.
Ši žvaigždė yra raudonoji milžinė, už Saulę didesnė apie 300 kartų, tačiau labai panašios masės. Taigi jos savybės greičiausiai atitinka tai, kaip Saulė atrodys gyvenimo pabaigoje, po penkių ar daugiau milijardų metų.
Taip pat R Doradus yra didžiausia žvaigždė (neskaitant Saulės) mūsų dangaus skliaute – maždaug 57 lanko milisekundžių skersmens (apie 40 tūkstančių kartų mažiau, nei Saulės diskas).
Būtent didelis regimasis skersmuo ir paskatino tyrimui pasirinkti šią žvaigždę.
Nuotraukose pavyko išskirti plazmos burbulus, kurių skersmuo siekia apie 75 Saulės skersmenis arba apie ketvirtį pačios žvaigždės skersmens. Taigi jie yra nepalyginamai didesni, nei granulės Saulėje. To ir tikimasi raudonosiose milžinėse.
Kitas, netikėtas atradimas – burbulai kyla ir leidžiasi daug greičiau, nei tikėtasi.
Išmatuoti kylančių ir besileidžiančių burbulų greičiai rodo, kad kiekvienas burbulas pakilęs išlieka apie mėnesį iki jo medžiaga vėl ima kristi žemyn. Toks periodas daug trumpesnis, nei prognozavo ankstesni skaičiavimai.
Taigi aišku, kad kažko apie vertikalų plazmos judėjimą – konvekciją – žvaigždėse, ypač senose, dar nesuprantame.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Nature“.
