„Marso vorai“ – taip vadinama geologinė ypatybė, vadinamoji araneiforminė vietovė, matoma daugelyje Raudonosios planetos vietų. Šiose vietose planetos paviršiuje atsiranda šimtai tamsių į plyšius panašių struktūrų, kurių kiekviena gali turėti šimtus atskirų linijų – arba „kojų“. Žiūrint iš viršaus, šios glaudžiai sugrupuotos deformacijos, kurių plotis gali siekti daugiau nei 1000 metrų, atrodo tarsi būrys Marso kraštovaizdžiu slenkančių vorų.
Pirmą kartą Marso orbitiniai zondai „vorus“ pastebėjo 2003 m., ir nuo to laiko jie nuolat pasirodo palydovinėse nuotraukose. Iš pradžių šie nejudantys „voragyviai“ buvo visiška paslaptis, tačiau galiausiai mokslininkai nustatė, kad „vorai“ susidaro, kai planetos paviršiuje esantis anglies dioksido (CO2) ledas staiga sublimuojasi, t. y. virsta dujomis, prieš tai neištirpęs į skystį.
Naujajame tyrime, paskelbtame žurnale „The Planetary Science Journal“, naudodami specialią laboratorinę kamerą tyrėjai imitavo šį procesą mažesniu mastu ir sukūrė beveik tobulą miniatiūrinę „vorų“ versiją.
Pagrindinei tyrimo autorei Lauren Mc Keown – NASA Reaktyvinių variklių laboratorijos (JPL) Kalifornijoje planetų geomorfologei, penkerius metus dirbusiai prie šių „vorų“ atkūrimo, – akimirka, kai pagaliau gimė Marso „sutvėrimai“, buvo beveik pernelyg jaudinanti.
„Buvo vėlyvas penktadienio vakaras [kai eksperimentas pavyko], o laboratorijos vadovas, išgirdęs mane klykiančią, įsiveržė į vidų, – pareiškime cituojama L. Mc Keown. – Jis pamanė, kad įvyko nelaimingas atsitikimas.“
2021 m. L. Mc Keown vadovavo tyrimui, kuriame pirmą kartą paaiškino, kaip susiformuoja „vorai“ – pagal vadinamąjį Kiefferio modelį.
Šis modelis parodė, kad Marso pavasarį Saulės šviesa prasiskverbia pro CO2 ledo plokštes paviršiuje ir įkaitina žemiau esantį gruntą. Dėl to dalis ledo sublimuojasi į dujas, todėl ledo plokštėse padidėja slėgis. Kai slėgis tampa per didelis, ledas įtrūksta, ir dujos pasišalina. Dujoms veržiantis iš ledo, jos nuo paviršiaus nupučia tamsių dulkių ir smėlio srautą, palikdamos voratinklius primenančius „randus“, kurie atsiranda, kai Marso vasarą ledas visiškai ištirpsta.
Naujajame tyrime tyrėjai išbandė Kiefferio modelį, atkurdami šiuos veiksmus JPL vyno statinės dydžio kameroje, žinomoje kaip DUSTIE (angl. Dirty Under-vacuum Simulation Testbed for Icy Environments), kurioje atkurtas itin žemas Marso slėgis ir temperatūra – minus 185 laipsniai pagal Celsijų.
Komanda į kamerą įdėjo imitacinį Marso dirvožemį ir uždengė jį CO2 ledu. Tada šildė mišinį po imituojamuoju dirvožemiu pastatyta lempa, kad būtų atkartojamas Saulės šildymo poveikis.
„Prireikė daugybės bandymų, kol L. Mc Keown rado tinkamas sąlygas, kad ledas taptų pakankamai storas ir permatomas, kad eksperimentai būtų veiksmingi“, – nurodo NASA. Tačiau galiausiai ledas įtrūko ir maždaug 10 minučių iš skylės veržėsi dujos, kol galiausiai užšaldytas CO2 išnyko ir paliko vieną iš garsiųjų „voratinklių“.
Naujasis tyrimas taip pat atskleidžia paslėptą Kiefferio modelio žingsnį: dėl to ledas taip pat susiformavo grunte, todėl jis įtrūko kartu su ledu. Tai galėtų paaiškinti, kodėl „vorų“ kojos yra tokios zigzago formos, rašo tyrėjai.
„Tai viena iš tų detalių, kurios rodo, kad gamta yra šiek tiek netvarkingesnė nei vadovėlinis vaizdas“, – teigia tyrimo bendraautorė, JPL planetų mokslininkė Serina Diniega.
Tyrėjai planuoja atlikti panašius eksperimentus, kad išspręstų didžiausias likusias paslaptis apie Marso „vorus“ – įskaitant tai, kodėl jie susiformuoja vienose Marso vietose, bet ne kitose, ir kodėl neatrodo, kad jų kasmet daugėja, rašo „Live Science“.
