Štai Saulėje tokių elementų tėra apie 2 proc. Tarp jų gausiausia anglies ir deguonies – elementų, kurie formuojasi jungiantis helio branduoliams.
Laikui bėgant, tokių elementų Visatoje ir kiekvienoje žvaigždėje vis gausėja, tuo tarpu vandenilio – mažėja. Manoma, kad mažėti turėtų ir ličio: nors jis retai dalyvauja termobranduolinėse reakcijose, jos visada turėtų litį naikinti, o ne gausinti.
Taigi tikėtina, kad senose žvaigždėse ličio turėtų būti mažiau, nei jaunose. Bet pasitaiko ir anomalijų: neseniai nustatyta, kad vienoje pagyvenusioje žvaigždėje ličio yra daugiau, nei bet kurioje kitoje.
Žvaigždę J0524–0336 astronomai nagrinėti pasirinko dėl to, kad ji yra gana sena – ir jau perėjusi į milžinės stadiją.
Išmatavę jos spektrą mokslininkai aptiko, kad bendrai metalų ten nedaug, apie 270 kartų mažiau, nei Saulėje. Tačiau ličio joje yra apie 100 tūkstančių kartų daugiau, nei mūsų žvaigždėje.
Kaip žvaigždė galėjo įgyti tokią cheminę sudėtį, neaišku, tačiau tyrimo autoriai pateikia dvi hipotezes.
Pirmoji – žvaigždė ličio įgavo iš išorinių šaltinių, pavyzdžiui neseniai suvalgytos planetos. Yra žinomas ne vienas atvejis, kai pagyvenusi žvaigždė praryja savo planetas. Jei tai nutiko palyginus neseniai, pavyzdžiui per pastaruosius kelis šimtmečius, planetos likučiai dar nespėjo paskęsti giliai žvaigždėje, todėl galima matyti juos žvaigždės spektre.
Kita hipotezė – žvaigždė išgyvena labai trumpą evoliucinį tarpsnį, vadinamą ličio žybsniu. Kol kas šis etapas yra grynai teorinis – nors evoliucijos modeliai prognozuoja, kad toks turėtų būti, dar nei vienoje žvaigždėje jo požymių nerasta.
Atskirti, kuri hipotezė teisinga, padės ilgesni stebėjimai: jei žvaigždė ličio gavo iš išorės, jo gausa turėtų pastebimai keistis vos per keletą metų. Be to, tikėtina, kad tokiu atveju žvaigždė spjaudosi medžiaga. Dabartiniuose duomenyse matyti tokio spjaudymosi požymių, bet jie nėra statistiškai reikšmingi.
Tyrimo rezultatai svetainėje „arXiv“.
