Bet ne visa ultravioletinė spinduliuotė yra žalinga: artimasis ultravioletas, maždaug 175–275 nanometrų ilgio bangos, kaip tik gali paskatinti gyvybės diversifikaciją, tuo tarpu tikrą pavojų kelia 135–175 nanometrų, vadinamosios tolimojo ultravioleto, bangos.
Saulės žybsniuose tolimojo ir artimojo ultravioleto spindulių intensyvumo santykis yra maždaug 1:6. Įprastai manoma, kad panašus santykis turėtų būti ir kitų žvaigždžių žybsniuose. Remiantis šia prielaida daromos išvados ir apie egzoplanetų palankumą gyvybei.
Tačiau dabar mokslininkai išsiaiškino, kad ši prielaida visai neteisinga. Jie surinko duomenis apie 182 žybsnius 158-iose žvaigždėse. Visus žybsnius pavyko detaliai stebėti tiek artimojo, tiek tolimojo ultravioleto ruože ir nustatyti spinduliuotės intensyvumą bei jos kitimą žybsniui vystantis.
Paaiškėjo, kad tolimojo/artimojo ultravioleto intensyvumų santykis žybsniuose yra tarp 1:2 ir 2:1, t.y. 3–12 kartų aukštesnis, nei buvo manoma iki šiol.
Bendra energija, kurią žybsnis išspinduliuoja tolimajame ultraviolete, irgi trigubai didesnė, nei prognozuota pagal ankstesnį modelį. Be to, kuo bendra žybsnio energija didesnė, tuo didesnė ir tolimojo ultravioleto dalis.
Galiausiai, tolimojo ultravioleto dalis aukštesnė raudonesnėse žvaigždėse – t.y. tokiose, kurios mažesnės už Saulę.
Visi šie rezultatai rodo, jog galimai gyvybei daugelyje žinomų planetų atsirasti ir išgyventi būtų sudėtinga.
Dauguma egzoplanetų skrieja aplink mažas raudonas žvaigždes, kurių žybsniai panašaus stiprumo, ar net stipresni, nei Saulės. Ilgą laiką diskutuojama, ar tokie žybsniai planetas, kurios sukasi daug arčiau žvaigždžių, nei Žemė nuo Saulės, sterilizuotų, ar visgi padėtų gyvybei plisti.
Naujieji rezultatai rodo, kad pirmasis paaiškinimas daug labiau tikėtinas.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „MNRAS“.
