Aišku, norėdami suprasti šiuos aspektus, turime kuo geriau išsiaiškinti paties ledo savybes. Seniai žinoma, kad kristalinės struktūros ledas sugeria trijų mikrometrų ilgio infraraudonuosius spindulius.
Laboratoriniuose eksperimentuose aptikta 2,7 mikrometrų ilgio sugerties juosta, susijusi su nepilnai sustingusiomis vandens molekulėmis. Dabar pirmą kartą ji užfiksuota ir realioje tarpžvaigždinėje medžiagoje.
Signalą astronomai užfiksavo įvairiose vietose Chameleono žvaigždyne matomo šalto dujų debesies kryptimi. Kaip ir daugelis panašių atradimų pastaruoju metu, šis padarytas naudojant Jameso Webbo teleskopą. Jo spektrinės skyros bei jautrumo pakako išskirti net dvi artimas spektro linijas – 2,703 ir 2,753 mikrometrų ilgio.
Pirmoji greičiausiai atsiranda dėl vandens molekulių, dalinai prikibusių prie kito ledo, o antroji – dėl vandens molekulių, dalinai prikibusių prie kitokių molekulių. Tolesnė, nuodugnesnė signalų analizė padės suprasti, kiek kietai sustingusios ledo granulės, o kiek jose yra įvairių porų ir ertmių, kuriose gali vykti įdomios cheminės reakcijos.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.
