Ieškodamas cheminių įrodymų, kad Raudonoji planeta kažkada buvo tinkama gyventi, marsaeigis aptiko gelsvai žalių grynos sieros kristalų.
Nors Marse iki šiol buvo pastebėta mineralų, turinčių sieros, pati gryna siera dar niekada nebuvo pastebėta.
Keliaudamas Gediz Valliz kanalu, „Curiosity“ atsitiktinai suskaldė baltus akmenis, o šie atskleidė „keistas“ struktūras, kurios prisideda prie vis gausėjančių įrodymų, kad Marsas kadaise buvo gyvenamu pasauliu.
Ankstesniuose moksliniuose tyrimuose teigiama, kad prieš daugiau nei keturis milijardus metų siera galėjo atlikti svarbų vaidmenį gyvybės atsiradimo Žemėje procese – kai atmosferoje buvo daug sieros ir anglies, kuri išsiskyrė dėl vulkaninės veiklos.
Mikrobai metabolizavo sieros izotopus, išskirdami deguonį ir pradėdami atmosferos prisotinimo deguonimi procesą, vadinamą Didžiuoju oksigenacijos įvykiu.
Tačiau mokslininkai neskelbia, kad šis „Curiosity“ atradimas rodo buvusią gyvybę Marse.
Šis radinys papildė vis daugiau įrodymų apie kitus Marse aptiktus gyvybei reikalingus elementus, įskaitant anglį, vandenilį, azotą, deguonį ir fosforą.
Šis atradimas taip pat rodo, kad Marse buvo vandens – kuris taip pat yra pagrindinis gyvybės ingredientas.
„Rasti akmenų, sudarytų iš grynos sieros, lauką – tai tarsi rasti oazę dykumoje, – teigia „Curiosity“ projekto mokslininkas Ashwinas Vasavada. – To ten neturėtų būti, todėl dabar turime tai išsiaiškinti. Keistų ir netikėtų dalykų atradimas yra tai, kas daro planetų tyrimus tokius įdomius“.
Šis novatoriškas atradimas buvo padarytas gegužės 30 d., kai „Curiosity“ važiavo Gediz Vallis kanalu – grioviu, kuris vingiuoja žemyn nuo beveik penkių kilometrų aukščio Sharpo kalno, į kurio papėdę marsaeigis važiuoja nuo 2014 m.
Šešiaratis marsaeigis jau anksčiau Marse yra aptikęs sieros – tačiau tik sumaišytos su kitais mineralais: pavyzdžiui, magniu ir kalciu.
Kartu su kitais elementais siera skleidžia aštrų kvapą – tačiau Marse randama gryna siera yra bekvapė.
NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos (JPL) Kalifornijoje mokslininkai pirmieji identifikuoti baltų uolienų rinkinį ir davė „Curiosity“ nurodymus tyrinėti.
Marsaeigis į Žemę nusiuntė baltų akmenų vaizdą stambiu planu, kuriame buvo matyti netoli „Curiosity“ ratų esantis sutrupintų akmenų fragmentas. Tada komanda ir pastebėjo geltonus kristalus.
„Manau, kad tai pats keisčiausias radinys per visą misiją – ir pats netikėčiausias, – CNN sakė A. Vasavada. – Turiu pasakyti, kad čia daug sėkmės. Ne kiekviename akmenyje yra kažkas įdomaus.
Nors sieros uolienos buvo per mažos ir trapios, kad iš jų būtų galima paimti mėginius grąžtu, netoliese buvo pastebėta didelė uoliena, praminta „Mamutų ežerais“.
Marsaeigio inžinieriams teko ieškoti tokios uolienos dalies, kurioje būtų galima saugiai gręžti – ir rasti stovėjimo vietą ant puraus, nuožulnaus paviršiaus.
Po to, kai „Curiosity“ galingu grąžtu, esančiu dviejų metro ilgio robotinės rankos gale, išgręžė 41-ąją skylę, marsaeigis suleido miltelių pavidalo uolieną į savo pilve esančius prietaisus tolesnei analizei, kad mokslininkai galėtų nustatyti, iš kokių medžiagų uoliena yra sudaryta.
Niekas nesitikėjo, kad tai bus gryna sieras, prisimena A. Vasavada.
Sieros uolienos paprastai pasižymi „gražia, permatoma ir kristaline tekstūra“ – tačiau Marse pastebėta sankaupa buvo milijonus metų smėliuojama, todėl ryškiai geltona spalva nusitrynė ir ji atrodė rausva, kaip ir aplinkinis kraštovaizdis.
Tačiau šis radinys papildo gausiau besikaupiančius įrodymus apie kitus Marse aptiktus gyvybei reikalingus elementus – įskaitant anglį, vandenilį, azotą, deguonį ir fosforą.
Gediz Vallis kanalas yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mokslininkų komanda norėjo aplankyti šią Marso dalį. Regionas yra į pietus nuo Marso ekvatoriaus. Mokslininkai mano, kad kanalą išgraužė skysto vandens ir nuolaužų srautai. Buvo siekiama geriau suprasti, kaip šis kraštovaizdis keitėsi prieš milijardus metų – ir naujausi atradimai suteikė įžvalgų.
Nuo tada, kai „Curiosity“ šių metų pradžioje atvyko prie kanalo, mokslininkai tyrinėjo, ar senoviniai potvyniai arba nuošliaužos suformavo didelius nuolaužų kalnus, kylančius nuo kanalo dugno. Naujausi „Curiosity“ duomenys leidžia manyti, kad abu šie veiksniai buvo svarbūs: kai kurias krūvas greičiausiai paliko smarkūs vandens ir nuolaužų srautai, o kitos, atrodo, susidarė dėl vietinių nuošliaužų.
Šios išvados grindžiamos nuolaužų krūvose rastomis uolienomis. Vandens srauto nešami akmenys būna apvalūs kaip upių uolos, o kai kuriuose nuolaužų kaupuose yra daugiau kampuotų uolienų, kurias galėjo sunešti sausos lavinos.
Galiausiai vanduo įsigėrė į visą čia nusėdusią medžiagą. Dėl vandens sukeltų cheminių reakcijų kai kuriose uolienose atsirado baltos „aureolės“ formos. Vėjo ir smėlio sukelta erozija laikui bėgant atskleidė šias aureolės formas.
Tai nebuvo ramus laikotarpis Marse, – sako Planetų mokslo instituto (JAV) mokslininkė Becky Williams, dirbanti „Curiosity“ projekte. – Čia buvo labai daug veiksmo. Mes stebime daugybę srautų kanale, įskaitant energingus potvynius ir riedulių gausius srautus“.
Parengta pagal „Daily Mail“.
