Šie nedideli, greitai besisukantys objektai klajoja netoli Žemės, ir yra greičiausiai atkeliavę iš tolimesnių Saulės sistemos vietų. Jie gali būti vandens ir kitų lakiųjų elementų šaltinis – o taip pat ir stiprus pavojaus šaltinis.
Paprastai kometos labai skiriasi nuo asteroidų. Kometos atkeliauja iš tolimiausių Saulės sistemos sričių, kur temperatūra yra pakankamai žema, kad tokios molekulės kaip vanduo užšaltų. Nors kometų orbitos paprastai būna stabilios, kartais jas gali sutrikdyti gravitacinė sąveika su planetomis milžinėmis, todėl kai kurios ledinės uolienos lekia vidinės Saulės sistemos link. Kai tai įvyksta, dėl Saulės šilumos jos suyra – šis procesas taip pat suteikia kometoms būdingą uodegą.
O asteroidai paprastai skrajoja vidinėje Saulės sistemos dalyje – dažniausiai tarp Marso ir Jupiterio. Jie daug uolėtesni už savo giminaites kometas, todėl gali ilgiau išlikti Saulės šviesoje. Tačiau ir jie kartais patenka į nestabilias orbitas, dėl kurių pavojingai priartėja prie Žemės.
Tačiau yra ir trečias keistas kosminių uolienų tipas, kurį astronomai tik neseniai pradėjo identifikuoti: tamsiosios kometos, kurios elgiasi ir kaip asteroidai, ir kaip kometos. Dabar žurnale „Icarus“ priimtame publikuoti straipsnyje astronomų komanda bando nustatyti paslaptingą tamsiųjų kometų kilmę.
Tamsiosios kometos yra mažos – vos kelių dešimčių kilometrų skersmens. Jose nematyti jokių matomų dujų išsiskyrimo ar lakiųjų elementų – pavyzdžiui, vandens – garavimo požymių. Tačiau jos taip pat nejuda tobulomis orbitomis. Priešingai, jos rodo „negravitacinį“ pagreitį – o tai reiškia, kad egzistuoja kitos jėgos, galinčios švelniai pastūmėti jų orbitas.
Visi maži Saulės sistemos objektai, įskaitant asteroidus, pasižymi tam tikru negravitaciniu pagreičiu, tačiau astronomai paprastai gali nustatyti jo priežastį. Pavyzdžiui, asteroidus nevienodai įkaitina Saulė, todėl jų orbitos pasislenka nežymiai – bet išmatuojamai.
Tyrėjai nustatė, kad tamsiųjų kometų negravitacinis pagreitis nesuderinamas su netolygiu įkaitimu, todėl turi būti kitas pagreičio šaltinis. Komanda mano, kad tamsiosios kometos iš tiesų išskiria dujas, o tai gali sukelti savitą negravitacinį pagreitį – tik nepastebimo lygio.
Tamsiosios kometos taip pat labai greitai sukasi – o tai reiškia, kad jos turi turėti pakankamai vidinės jėgos, kad neplyštų. Iš to mokslininkai padarė išvadą, kad tamsiosios kometos yra panašios sudėties kaip asteroidai, ir tikriausiai yra didesnio objekto skilimo rezultatas.
Remdamiesi šiais įrodymais mokslininkai įtaria, kad tamsiosios kometos greičiausiai atsiranda pagrindinėje asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio, o jų orbitas iškreipia gravitacinė sąveika su Saturnu. Taigi, tamsiosios kometos greičiausiai yra asteroidai, tačiau keisto tipo – tai asteroidai, kuriuose yra neįprastai daug lengvų molekulių (pavyzdžiui, vandens), kuris gali išgaruoti, kai objektai patenka į vidinę Saulės sistemą. Todėl mokslininkai teigia, kad tamsiosios kometos gali būti galimas kandidatas paaiškinimui, kaip ankstyvoji Žemė gavo vandens.
Tuo tarpu nestabilios tamsiųjų kometų orbitos ir neįtikėtinas jų savybių derinys daro jas ypač pavojingais arti Žemės esančiais objektais. Jos yra mažos, greitos ir sunkiai aptinkamos. Svarbiausia, kad jos nesielgia taip, kaip geriau pažįstami asteroidai ir kometos – todėl yra nenuspėjamos, nustatė tyrėjai.
Norėdami apsaugoti Žemę nuo galimų grėsmių, turėsime kur kas išsamiau ištirti nelabuosius – tokius kaip tamsiosios kometos – kad galėtume geriau juos aptikti ir numatyti jų judėjimą ateityje, rašo „Live Science“.
