Tokie energingi pliūpsniai (angl. solar particle event, SPE) siaurais pluoštais plūsta per Saulės sistemą, o kur nors pataikę gali sukelti pražūtingų padarinių.
Juo labiau, kad prognozuoti jų atsiradimo ir judėjimo krypties nelabai galime, o išankstinio perspėjimo sistemos praktiškai beprasmės, nes Žemę toks pliūpsnis pasiektų per keliolika minučių – ne kažkiek lėčiau, nei šviesa.
Naujame tyrime nagrinėjama, kokį poveikį SPE galėjo turėti Žemei skirtingais laikotarpiais.
Žemės magnetinio lauko stiprumas kinta per geologinius laiko tarpsnius – vien per pastarąjį šimtmetį jis susilpnėjo apie 6 proc., o kartais būdavo šimtmečių ar net tūkstantmečių, kai laukas praktiškai išnykdavo.
Tyrimo autoriai sumodeliavo SPE sąveiką su Žemės magnetosfera ir atmosfera, esant skirtingiems magnetosferos stiprumams.
Esant dabartiniam magnetiniam laukui, energingi protonai būtų efektyviai nustumti ašigalių link – taigi, sąveika su atmosfera vyktų tik ten.
Sąveikos padariniai – azoto oksidų formavimasis ir ozono sluoksnio nykimas. Vis dėlto, ozono sluoksnis turėtų atsistatyti maždaug per metus.
Jei magnetinis laukas reikšmingai susilpnėtų, jis nebebūtų pajėgus nustumti dalelių į šalis, todėl sąveika vyktų visoje atmosferoje – ar bent jau dieninėje jos dalyje.
Azoto oksidai sunaikintų reikšmingą ozono dalį, o jai atsistatyti jai reikėtų bent keleto metų.
Per tą laikotarpį – tyrėjų nagrinėtomis sąlygomis jis gali siekti šešerius metus – ultravioletinės spinduliuotės indeksas Žemės paviršiuje išaugtų 20–25 proc., o UV spinduliuotės sukeltų DNR pažeidimų dažnumas – kone pusantro karto.
Skaičiuojama, kad SPE į Žemę pataiko vidutiniškai kas tūkstantį metų. Akivaizdu, kad masinių išmirimų jie nesukelia, tačiau įvairių ligų padažnėjimą ir kitas problemas – gali.
Moderniai visuomenei problemos apimtų ir elektronikos bei kitokios infrastruktūros pažeidimus – taigi, pasiruošti tokiems nutikimams tikrai derėtų.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „PNAS“.
