Tačiau kaip greitai keičiasi naktinis dangus ir kiek žvaigždžių mūsų galaktikoje – Paukščių Take – kasmet miršta?
Pasak Nežemiškojo intelekto paieškos (SETI) instituto mokslininko Jameso De Buizerio, atsakymas yra sudėtingas.
Pirma, reikėtų išsiaiškinti, ką reiškia, kai žvaigždė miršta. Žvaigždės yra didžiuliai karštų dujų kamuoliai, kuriuos palaiko branduolinė sintezė, branduolio viduje vandenilį paverčianti heliu. Žvaigždės miršta tada, kai branduolinė sintezė nutrūksta. Ir yra du pagrindiniai būdai, kaip tai gali atsitikti – o žvaigždės žūties būdas priklauso nuo jos masės.
Mažos masės žvaigždėse branduolių sintezė baigiasi, kai visas vandenilis žvaigždės branduolyje virsta heliu. Netekusi branduolių sintezės šilumos ir išorinio slėgio, žvaigždė kolapsuoja pati į save. Šio kolapso metu slėgis branduolyje tampa toks stiprus, kad likęs helis pradeda lydytis į anglį ir išskiria energiją, aiškina NASA. Žvaigždės išorinė atmosfera išsipučia ir įgauna rausvą atspalvį – susidaro vadinamoji raudonoji milžinė.
Ilgainiui žvaigždė atsikrato šios „pūkuotos“ atmosferos ir palieka tankų objektą, vadinamą baltąja nykštuke. J. De Buizerio teigimu, apie 97 proc. žvaigždžių, esančių Paukščių Take (įskaitant ir Saulę), turėtų tapti baltosiomis nykštukėmis.
Astronomai gali pastebėti baltąsias nykštukes, nes jos skleidžia unikalų šviesos signalą. Naudodamiesi šia informacija, o taip pat žvaigždžių formavimosi greičiu ir bendru žvaigždžių skaičiumi, jie nustato, kiek žvaigždžių kasmet žūsta. Apskaičiuota, kad kas dvejus metus susiformuoja viena baltoji nykštukė, teigia J. De Buizeris.
Žvaigždžių, kurių masė aštuonis ar daugiau kartų didesnė už Saulės masę, mirties procesas skiriasi. Tokios masyvios žvaigždės sudaro tik apie 3 proc. Paukščių Tako žvaigždžių, tačiau jų poveikis yra įspūdingas.
„Tai tikrai smarkūs, energingi įvykiai, kuriuos, manau, kai kurie žmonės galėtų apibūdinti kaip mirtį“, – sako Luizianos valstijos universiteto (JAV) astrofizikos magistrantas Ericas Borowskis.
Tokios žvaigždės savo branduolyje sulydo vis sunkesnius ir sunkesnius elementus, ir galiausiai tampa tokios masyvios, kad nebegali atsilaikyti prieš gravitaciją. Dėl to įvyksta didžiulis sprogimas, vadinamas supernova. Pasak NASA, žvaigždės branduolys toliau gyvena kaip neutroninė žvaigždė arba juodoji skylė.
Paskutinį kartą supernova Paukščių Take buvo užfiksuota 1604 m. – tačiau astronomai apskaičiavo, kad supernova galaktikoje įvyksta kartą ar du kartus per šimtmetį.
Tad kodėl jau daugiau nei 400 metų mūsų galaktikoje nebuvo aptiktas nė vienas iš jų? Geriausius astronomų skaičiavimus apsunkina Paukščių Tako forma ir tankūs dujų bei dulkių debesys.
„Kitoje galaktikos centro pusėje gali būti supernovų, tačiau tarp mūsų yra tiek daug medžiagos, kad jų nepamatysime“, – saki J. De Buizeris.
Kas dvejus metus susiformuoja baltoji nykštukė ir kas 100 metų įvyksta pora supernovų – taigi, iš viso per šimtmetį Paukščių Take žūsta beveik 53 žvaigždės, arba maždaug po vieną žvaigždę kas 1,9 metų, rašo „Live Science“.
